Pažvelk į nuostabųjį moliuskų pasaulį

KAS gamina vandeniui atsparius aukštos kokybės klijus, susiurbia nešvarumus ir moko mokslininkus taisyti pažeistus genus? Paprastų paprasčiausi kiaukutiniai — dvigeldžiai moliuskai.

Jų yra visur. Vieni gyvena jūroje, kiti ištikimi gėliems vandenims — upėms, ežerams. Tarp dviejų geldelių jie slepia savo minkštą kūną, įsuptą į „odą“ — mantiją. Moliusko mantija naudoja iš maisto ir vandens išskiriamą kalcį bei anglies dioksidą kriauklei gaminti. Jei mes, žmonės, užsimanytume daryti ką nors panašaus, tektų ryti akmenis ir savyje perdirbti juos į statybines medžiagas, o iš šių tuoj pat reikėtų statytis namo sienas ir stogą. Bet už kiaukutinių kriauklę mokslininkams dar įdomesnė jūrinių dvigeldžių moliuskų koja.

Moliuskų klijai

Pamėgink atplėšti midiją nuo akmens! Ji prilipusi neįtikėtinai stipriai. Tai ypač reikalinga atsilaikyti prieš išbadėjusio jūros paukščio nagus ar šoną talžančias jūros bangas. Kaip kai kuriems moliuskams pavyksta taip išsilaikyti? Pasirinkusi, kur gyventi, iš kriauklės midija tarsi liežuvį iškiša savo koją ir prispaudžia ją prie kieto pagrindo. Speciali liauka į griovelį, einantį per visą koją, išskiria skysto baltymų mišinio, kuris tuoj pat sukietėja. Taip susidaro tampri plonytė maždaug 2 centimetrų ilgio gija. Kai mažutė pagalvėlė iš vieno galo čiurkšteli natūralaus lipalo, moliuskas atitraukia koją. Pirmoji prisitvirtinimo gija baigta. Tokios gijos sudaro gumulėlį, vadinamą bisusu, kuris midiją laiko pririštą prie pasirinktos vietos, panašiai kaip virvės pritvirtina prie žemės palapinę. Viskas trunka tik tris keturias minutes. (Žiūrėk paveikslėlį.)

Kokie naudingi būtų stiprūs, bet nenuodingi klijai, galintys prasiskverbti į mažiausius kampelius bei plyšelius ir limpantys prie bet ko net vandenyje! Kaip džiaugtųsi laivų statytojai, jei prieš taisant laivą jiems daugiau nereikėtų iškelti jo iš vandens! Automobilių gamintojai būtų tikrai laimingi gavę dažų, nepraleidžiančių jokios drėgmės ir todėl apsaugančių gaminį nuo rūdijimo. Chirurgai vertintų nepavojingą rišamąją medžiagą sulaužytiems kaulams sujungti ar žaizdoms uždaryti. Stomatologams tokia medžiaga būtų naudinga taisant nuskilusius dantis ir plombuojant. Kur tokius klijus panaudotume, galima vardinti ir vardinti.

Vis dėlto mokslininkai neketina įsidarbinti pačių moliuskų, kad šie gamintų tokį ypatingą lipalą. Vienam gramui klijų išgauti reikėtų kokių 10000 moliuskų, todėl jei kas imtųsi patenkinti viso pasaulio poreikius, moliuskus visiškai išnaikintų. Daugeliui jų rūšių ir taip gresia pavojus. Todėl amerikiečių tyrinėtojai  atskyrė ir padaugino kelis genus, gaminančius penkių rūšių baltymus, kurie sudaro moliuskų klijus. Tokių klijų ruošiamasi pagaminti laboratorijoje ir juos išmėginti. Britų mokslininkai irgi tiria vieną lipnų baltymą. Bet kad ir kaip žmonės stengiasi, moliuskai juos lenkia. Tik šie kiaukutiniai žino (aišku, instinktyviai), kiek ir kokių baltymų reikia sumaišyti, kad klijai gerai priliptų prie vieno ar kito paviršiaus. Molekulinės biologijos specialistas Frankas Robertas gerai paklausė: „Ar kada išmoksime padaryti ką nors panašaus?“

Siurblys

Dvigeldžiai moliuskai maistą filtruoja. Daugumos rūšių atstovai kasdien įsiurbia keletą litrų vandens, iš kurio pasisavina ne vien maistą ir deguonį, bet ir teršalus: žalingas bakterijas, nuodingus chemikalus. Taigi moliuskai — puikūs vandens valytojai. Be to, jie patikimai perspėja, jei vanduo yra užterštas. Pavyzdžiui, šimtai moliuskų buvo nuleisti į jūrą šalia Ekofisko naftos telkinio, esančio prie Norvegijos. Kas kelis mėnesius mokslininkai išžiodina jų kriaukles ir nustato jose esančių teršalų kiekį. Taip jie pamato, ar į jūrą išleistos medžiagos kenkia vandens gyvūnijai. Nuo 1986-ųjų įgyvendinamas Dvigeldžių moliuskų stebėjimo projektas — stebimos prie Šiaurės Amerikos krantų besiveisiančios midijos ir austrės. Tyrinėtojai nustato šiuose dvigeldžiuose susikaupusių chemikalų kiekį ir taip nesunkiai sužino vandens būklę. Kaip patogu!

 Gėluose vandenyse gyvenanti dreisena Dreissena polymorpha dažnai laikoma kenkėju. Šis ne didesnis už nykščio nagą gyvis iš rytų Europos į Šiaurės Ameriką pateko netyčia, tikriausiai praeito amžiaus devintojo dešimtmečio viduryje, kai koks nors transatlantinis laivas išpylė balasto vandenį. Natūralius priešus palikusios Europoje dreisenos staigiai išplito Didžiuosiuose ežeruose ir aplinkiniuose vandenyse. Jos pridarė milijonų dolerių žalos, nes užkimšo vandenį siurbiančius vamzdžius, aplipo laivus, molus, tiltus. Be to, šie moliuskai išstūmė kai kurias tenykštes dvigeldžių rūšis.

Bet yra ir vienas pliusas. Kadangi maistą dreisenos filtruoja, jos tuoj pat sušlamštė drumzlino ežerų vandens gyventojus dumblius. Vėl suvešėjo žalieji vandens augalai, o tarp jų prieglobstį rado kiti vandens gyvūnai. Mokslininkai tiria, ar nebūtų įmanoma pasinaudoti dvigeldžių moliuskų apetitu žalingoms bakterijoms išnaikinti iš žmonėms reikalingų vandens telkinių arba nešvarumams iš nuotekų valymo įrenginių pašalinti.

Tai dar ne viskas

Kai kurie gėlųjų vandenų dvigeldžiai moliuskai gamina perlus, net labai vertingus. Tavo turimiems papuošalams ar sagoms perlai galbūt irgi gauti iš moliuskų. Vaivorykštės spalvomis spindintis perlamutras, vidinis kriauklių sluoksnis, naudojamas perlams išauginti dirbtinai. Mažiukas kriauklės perlamutro rutuliukas įdedamas į austrę. Sudirginta austrė pradeda gaubti svetimkūnį perlamutro sluoksniais ir taip pagamina perlą.

Be viso to, kai kurie jūrų moliuskai vartojami maistui. Nuo seniausių laikų žmonės gardžiuojasi maistinga moliuskų mėsyte, iš kurios ruošiama įvairiausių patiekalų. Prancūzai pasiūlytų patiekalą moules marinière, baltame vyne troškintus moliuskus su askaloniniais česnakais. Ispanams labiau patinka patiekalas iš daugelio komponentų, vadinamas paella, o belgai troškintą moliuskieną valgo su bulvių šiaudeliais. Moliuskų rinkimas — pelningas verslas, klestintis visame pasaulyje. Vis dėlto kai kuriose Europos šalyse tuo vis dar užsiima tik pavienės šeimos. Perspėjame: jei ketini paragauti tokių patiekalų, žiūrėk, kad moliuskai būtų iš patikimų rankų. Niekada nerink jų pats, nebent būtum visiškai tikras, kad vanduo neužterštas.

Kas žino, ką dar įdomaus moliuskai gali. Manoma, kad kai kurie jų išgyvena per šimtą metų! Dvigeldžiai moliuskai turi mažytę širdelę, pumpuojančią bespalvį kraują, bet smegenų — nė gramo. Iš kur visi čia aprašyti moliuskų sugebėjimai? Biblija atsako: „Paklausk žemės augalų, ir jie tave pamokys, jūros žuvų, ir jos tau paaiškins. Kas iš jų visų nežino, kad Viešpaties ranka tai padarė?“ (Jobo 12:8, 9)

[Rėmelis/iliustracija 24 puslapyje]

Jie atsitaiso genus

Giliavandenės midijos veisiasi ten, kur gyvenimo sąlygos vienos nepalankiausių žemėje — Vidurio Atlanto kalnagūbryje. Čia karštosios versmės spjaudosi labai nuodingais chemikalais, kurie bėgant laikui pažeidžia gyvio genomą. Tačiau tam tikri fermentai moliusko DNR nuolat atitaiso. Mokslininkai tyrinėja šiuos fermentus, tikėdamiesi išmokti pataisyti ligos ar amžiaus pažeistą žmogaus DNR.

[Schema/iliustracija 23 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Kaip daugelis moliuskų prisitvirtina prie kieto pagrindo

Koja

Kamienas

Bisuso gijos

Gija

Gijos padas

[Iliustracija 22 puslapyje]

Dvigeldžiai moliuskai — puikūs vandens valytojai

[Šaltinio nuoroda]

Ontario Ministry of Natural Resources/Michigan Sea Grant

[Iliustracijos 23 puslapyje]

Žalioji midija

Valgomoji midija

Dreisena Dreissena polymorpha

Kalifornijos midija

Moliuskas Villosa iris

(Moliuskai pavaizduoti nenatūralaus dydžio)

[Šaltinių nuorodos]

Žalioji midija: Courtesy of Mote Marine Laboratory; dreisena: S. van Mechelen/University of Amsterdam/Michigan Sea Grant; moliuskas Villosa iris ir nuotrauka apačioje kairėje: © M. C. Barnhart

[Iliustracija 24 puslapyje]

Paella — spalvingas ispaniškas patiekalas, į kurį neretai įeina moliuskai