Kas maitins pasaulį?

AR ŽMONIJA, užuot naikinusi biologinę įvairovę, kada nors imsis ją saugoti? Anot biologo Džono Taksilo, tam reikia „esminio strategijos pokyčio“. Tačiau toliau jis priduria, kad tokia permaina „tikriausiai yra neįmanoma, kol žmonės nesuvoks augalų biologinės įvairovės naudos, nenorės pakeisti veiklos metodų ir nesiryš imtis naujų priemonių“.

Daugeliui sunku patikėti, kad taip kada nors bus. Kiti su Taksilo išvada nesutinka. Kai kurie gamtosaugos mokslininkai mano, jog biologinės įvairovės reikšmė dar nepakankamai suprantama ir galbūt kai kurių jų kolegų perdedama. Vis dėlto, kol šios srities specialistai diskutuoja, atrodo, verta įsiklausyti į kai kurių iš jų perspėjimą apie pavojų. Mokslininkai yra susirūpinę ne tik mažėjančia biologine įvairove. Nerimą kelia ir tai, kad šį procesą lemia godumas bei trumparegiškumas. Atkreipkite dėmesį, ką yra pasakę kai kurie žinovai.

„Vos prieš šimtmetį visoje planetoje sėklų atsargos buvo šimtų milijonų žemdirbių rankose... Dabar diduma sėklų atsargų išauginta, genetiškai išvesta ir patentuota pasaulinių kompanijų ir saugoma kaip intelektualinis turtas... Tačiau orientuodamasi į trumpalaikius rinkos tikslus biotechnologijos pramonė kelia pavojų sunaikinti visą genetinį paveldą, kuris vieną dieną gali pasidaryti nepaprastai vertingas ieškant naujų priemonių apsaugai nuo kokios nors atsparios ligos arba ypač pavojingo viruso“ (mokslo žurnalistas Džeremis Rifkinas).

„Žiniasklaida nuolat kartoja, kad svarbiausia turi būti rinka, laisvoji prekyba ir pasaulinė ekonomika. Kai žiniasklaida  pavaldi turtui ir stambiųjų korporacijų interesams, tokie ekonominiai įsitikinimai yra tarsi religinė dogma ir jais retai abejojama“ (genetikas Deividas Sudzukis).

Knygoje Seeds of Change—The Living Treasure Kenis Osubelas atkreipia dėmesį į veidmainystę išsivysčiusiose šalyse. Jis pažymi, kad nors tų šalių „vyriausybės bei bendrovės dejuoja dėl neišvengiamo globalinio pavojaus — žmonijos ‛bendro paveldo’, genofondo, nykimo“, skatindamos taikyti šiuolaikinius žemdirbystės metodus ir auginti monokultūras, pačios kelia grėsmę biologinei įvairovei.

Ar blogiausi gamtosaugininkų nuogąstavimai pagrįsti, ar ne, dažnas žmogus su nepasitikėjimu žvelgia į mūsų planetos ateitį. Kiek ilgai išgyvensime, jei žmonijos varomoji  jėga, regis, yra godumas? Daugelis žmonių trokšta sužinoti atsakymą ir visas viltis deda į mokslą.

Ar gali mokslas ir technologija mus išgelbėti?

Karališkoji Edinburgo draugija neseniai išreiškė susirūpinimą, kad mokslo pažanga dabar tokia sparti, jog mokslininkai ne visada suvokia, kokios gali būti jos pasekmės. „Mokslas duoda menką, fragmentišką gamtos suvokimą, — rašė Deividas Sudzukis. — Mes beveik nieko nežinome apie žemės gyvybės formų biologinę sandarą, jau nekalbant apie tai, kaip jos susijusios tarpusavyje ir kokį poveikį daro viena kitai.“

Kaip rašoma žurnale Science, „negalima vienareikšmiškai teigti, kad genetiškai išvesti organizmai yra vien pavojingi, ar vien tik naudingi... Tiksliai numatyti, koks bus naujų, tarp jų ir genetiškai išvestų, organizmų ekologinis poveikis, yra neįmanoma“.

Daugelis „pasiekimų“ iš tikrųjų duoda kažkokios naudos, tačiau taip pat parodo, kad žmonėms trūksta išminties, ir, deja, dažnai liudija apie jų gobšumą (Jeremijo 10:23, Brb). Pavyzdžiui, žalioji revoliucija pamaitino daug žmonių, tačiau ji taip pat paspartino biologinės įvairovės nykimą. Skatindama naudoti pesticidus ir taikyti kitokius brangiai kainuojančius žemdirbystės metodus, žalioji revoliucija „paprastų žmonių sąskaita“ davė naudos „augintojų bendrovėms ir trečiojo pasaulio elitui“, — rašė dr. Mei Van Ho. Ši tendencija stiprėja, nes biotechnologija pagrįsta žemdirbystė tampa vis svarbesniu ir efektyvesniu verslu; kyla grėsmė, kad ateityje aprūpinimas maistu dar labiau priklausys nuo mokslo.

Tačiau mes neturėtume dėl to sielotis. Iš tikrųjų šios problemos pamoko mus vieno svarbaus dalyko. Biblija padeda suprasti, kad iš netobulų žmonių, dabar valdančių šią planetą ir jos išteklius, neturėtume tikėtis per daug. Nesėkmės ir nesugebėjimas tvarkytis yra neišvengiami dėl žmonijos prigimties. Psalmyno 146:3 rašoma: „Nepasitikėkite didžiūnais nei mirtinguoju, kuris negali išgelbėti.“ Tačiau galime visiškai pasitikėti Dievu (Patarlių 3:5, 6). Jis ir trokšta, ir gali mums padėti (Izaijo 40:25, 26).

Netrukus gyvybė žemėje klestės

Prieš atstatant apgriuvusį namą pirmiau galbūt reikia pašalinti griuvėsius. Panašiai Jehova Dievas netrukus išvaduos žemę nuo blogio, taip pat asmenų, kurie mūsų planetą, jos turtus ir net žmones laiko tiktai priemone siekti asmeninės arba bendrovės naudos (Psalmyno 37:10, 11; Apreiškimo 11:18). Tačiau Jehova išsaugos tuos, kurie jį myli ir stengiasi vykdyti jo valią (1 Jono 2:15-17).

Tada žemė ir jos nesuskaičiuojamos gyvos būtybės — tarp jų nuolankūs žmonės — bus valdomi Dievo įkurtos vyriausybės — Mesijo Karalystės (Danieliaus 7:13, 14; Mato 6:10). Kokią gausybę maisto augins išmintingai valdoma žemė! Psalmyno 72:16 (Brb) rašoma: „Javų bus krašte apsčiai, net kalnų viršūnėse jie augs.“ Taip, dėl maisto daugiau nebus diskutuojama ir nerimaujama, nes jo bus sveiko ir daug.

Dabartinei žmonijai vis giliau grimztant į nusivylimą ir nežinomybę, tie, kurie pasikliauja Jehova, tikisi šlovingos ateities čia, žemėje. Šią viltį neša „geroji Karalystės naujiena“, kuria Jehovos liudytojai džiaugsmingai dalinasi su visais, kas trokšta geresnio ir teisingesnio pasaulio (Mato 24:14, NW). Turėdami šią tvirtą viltį ir patirdami tėvišką Dievo rūpinimąsi savo tauta, jau dabar galime ‛gyventi saugiai, nevarginami nelaimės baimės’ (Patarlių 1:33).

[Iliustracija 10 puslapyje]

Valdant Dievo Karalystei bus gausu sveiko maisto

 [Iliustracijos šaltinio nuoroda 8 puslapyje]

FAO Photo/K. Dunn

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 9 puslapyje]

Tourism Authority of Thailand