Didingieji Karlsbado urvai

ĮRAŠO KALBA

Didingieji Karlsbado urvai

Akla tamsa ir spengianti tyla viešpatauja giliai po žeme, Naujosios Meksikos (JAV) Karlsbado urvų nacionaliniame parke. Įžengę į požemius svarstėme: ‛Kaip šios olos susidarė? Kokio jos dydžio? Kas nepaprasta jose slypi? Ar saugu jas tyrinėti?’

PRIEŠ leisdamasi apžiūrėti urvų, mūsų grupelė smagiai pastovyklavo ir pakeliavo po Gvadalupės kalnų nacionalinį parką, įsikūrusį Teksaso pietvakariuose. Kopdami į Gvadalupės viršukalnę, aukščiausią Teksaso tašką (2666 metrai virš jūros lygio), mes palei taką matėme daugybę uolas puošiančių fosilijų. Geologų tvirtinimu, šios fosilijos kaip tik ir padeda nustatyti Karlsbado urvų kilmę. Taigi kokia ji?

Atrodo, jog neatmenamais laikais čia klestėte klestėjo dumbliai, pintys ir moliuskai. Šiose apylinkėse tyvuliavo šilta žemyninė jūra. Koralai, nūdien daugiausia ir sudarantys rifus, anuomet buvo palyginti negausūs. Iš egzotiškų jūros gyvių čia veisėsi dabar jau išnykę trilobitai ir amonitai. Daugelis amonitų, panašiai kaip šiuolaikinis nautilas, gyveno didelėse spiralinėse kriauklėse, susiskirsčiusiose į kameras. Kaip mes apsidžiaugėme pamatę vieną tokią kriauklę kyšančią iš uolos prie tako!

Jūros gyvūnų liekanos bei kitos nuosėdos kaupėsi, tvirtėjo. Matyt, šitaip ir susidarė kalkakmenio rifai. Jūros dugnui smengant, rifų klodai sustorėjo net iki 500 metrų ir dar daugiau. Paskui jūra pasitraukė, rifai atsidūrė giliai po nuosėdomis. Praėjo nemažai laiko, kol sausuma iškilo, nuosėdinės uolienos sudūlėjo ir rifai virto kalnais. O kaip per visus šiuos procesus susikūrė Karlsbado urvai?

Dujos, vanduo, oras, rūgštis

Lietaus vanduo ore ir dirvoje pasisavina truputį angliarūgštės. Atrodo, didžiumą pasaulio kalkakmenio olų sukūrė būtent ši silpna rūgštis. Bet geologė Karol Hil teigia, kad Gvadalupės kalnų olas išgraužė daug stipresnė rūgštis.

Hil iškelia prielaidą, jog naftos telkiniuose, slūgsančiuose uolienoje po kalkakmenio rifais, atsirado sieros prisisotinusių dujų. Kai uolos ėmė kilti viršun, dujos skverbėsi į rifus ir reagavo su oru bei gėlu, deguonies turtingu gruntiniu vandeniu. Taip susidarė stipri sieros rūgštis, lengvai galinti ištirpdyti daugybę kalkakmenio.

Kalnams kylant ir gruntiniam vandeniui senkant, urvai buvo ėsdinami vis giliau. Karlsbado urvuose didelės ertmės ir praplatėję plyšiai jungėsi, kol galiausiai susidarė bekraštis labirintas. Apie 37 kilometrus galerijų jau sukartografuota, bet šiuose kalnuose esama dar šimtai kitų požeminių ertmių. Didžiausia jų — Lečugiljos ola, kur rasta daugiau kaip 160 kilometrų galerijų!

Olų grožybės

Pirmą kartą į Karlsbado urvus patekome liftu nusileidę 225 metrus. Iškart atsidūrėme Didžiajame kambaryje. Ši milžiniška patalpa yra 6 hektarų ploto, o lubų aukštis vietomis net viršija 30 metrų. Labiausiai susižavėjome tuo, kad kiekviename žingsnyje akys raibsta nuo slaptais prožektoriais apšviestų gamtinių olos grožybių.

Puošmenos susikuria garuojant olon prasiskverbusiam vandeniui ir kaupiantis kalkių sluoksniui. O ten, kur nuo lubų visąlaik laša vanduo, apačion net porą metrų nutįsta ploni vamzdeliai. Vėliau jie užanka ir virsta panašiais į varveklius stalaktitais. Kai kuriose salėse ant nuožulnių lubų tarytum banguotos užuolaidos kabo — visai kaip teatre.

Ten, kur vanduo laša ant žemės, stalagmitu vadinamas stulpas auga iš apačios į viršų. Ilgainiui jis gali pasiekti lubas arba susijungti su stalaktitu. Šitaip atsiranda kolona. Kai kurie stalagmitai Milžinų salėje yra net 18 metrų aukščio! Jei vandens lašai krenta į mažas duobeles, olos akmenėliai dailiai pasidengia klintimi ir žaižaruoja it perlai. Būna, jog susikuria dar nuostabesnių grožybių, pavyzdžiui, aštrių kaip adata kristalų puokštė arba heliktitas — įvairiomis kryptimis augantis vamzdelis, susiraitęs lyg sliekas.

Žvalgydamiesi į masyvius stalaktitus ėmėme nuogąstauti, ar kartais jie nenukris. Gidas nuramino, kad šios urvų gražmenos retai tenukrenta. Vylėmės, jog per mūsų viešnagę taip nenutiks!

Olų pasaulis

Išėję į paviršių ir kiek pasistiprinę mes vėl leidomės į urvus, šįkart — per natūralią landą, kurios sienas puošia senųjų indėnų piešiniai.

Tik įžengę vidun iškart užuodėme šikšnosparnių guaną. Pasirodo, beveik prieš šimtą metų jį imta kasti trąšoms. Guano buvo iškeliama už virvės pririštu kibiru, o vėliau ši sistema, nelyginant liftas, pritaikyta turistams nuleisti į urvus ir partempti į viršų. Guano randama šalutinėje galerijoje, vadinamoje Šikšnosparnių ola, — milijono šikšnosparnių vasarnamyje. Užėjus sutemoms, jie tūkstančiais išplazdena per olos angą.

Parko prižiūrėtojai aiškino, kad urvai — labai pažeidžiami. Olose besilankantys žmonės tuojau gali jas užteršti ar pridaryti kitokios žalos. Pavyzdžiui, olos grožybės vos paliestos pirštais susiriebaluoja ir jau vargiai bepasidengia nauju apnašų sluoksniu, be to, praranda savo spalvą. Taigi mes vaikščiojome tik pažymėtais takais ir stengėmės neliesti geologinių olos darinių.

Išsiskirdami su šiuo užslėptu stebuklu panorome dar kartą atvykti ir pamatyti daugiau olų. Norėtųsi pamatyti ir šikšnosparnių skrydį. Jie olose apsigyveno daug seniau, nei žmogus čia įkėlė koją. Vis dėlto žmogaus, išėjusio iš šių olų, dar ilgai neapleidžia pagarbi baimė. (Atsiųsta.)

[Iliustracija 26 puslapyje]

Viršuje: stalaktitų sietynas

[Iliustracija 26 puslapyje]

Apačioje: viešnagė Didžiajame kambaryje

[Šaltinio nuoroda]

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 25 puslapyje]

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 26 puslapyje]

ATSIBUSKITE!