„Jūs mirsite!“

PAPASAKOJO LIANA KARLINSKI

Kaip Ispanijoje siekiau tinkamiausio gydymo be kraujo perpylimo

JEI turėtum galimybę nukeliauti kur panorėjęs, kokią šalį pasirinktum? Man atsakyti į tą klausimą nebuvo sunku. Dėstau ispanų kalbą mokykloje ir drauge su vyru Džei bei sūnumi Džoeliu lankau ispaniškai kalbančių Jehovos liudytojų susirinkimą Gelekse (Virdžinijos valstija, JAV). Todėl nepaprastai troškau nukeliauti į Ispaniją. Galite įsivaizduoti mano džiugesį, kai tėvai pasiūlė mane nuvežti ten! Nors vyras su sūnumi negalėjo keliauti kartu, kai su tėvais sėdau į lėktuvą, skrendantį tiesiai į Madridą, mano svajonė buvo beišsipildanti. Atvykome balandžio 21-ąją; tada susiruošėme nuvažiuoti į Esteliją, nedidelį miestelį Navaros provincijoje, šiaurės Ispanijoje. Aš patogiai įsitaisiau ant užpakalinės sėdynės ir užsnūdau.

Paskesnis atsiminimas toks: guliu pievoje, o į akis šviečia saulė. Kur aš? Kaip čia patekau? O gal sapnuoju? Mintyse blykstelėjus šiems klausimams, suvokiau siaubingą tikrovę. Kažkas atsitiko — tai ne sapnas. Mano kairioji rankovė buvo suplėšyta į skutelius, aš negalėjau pajudinti nei rankų, nei kojų. Vėliau sužinojau, kad mūsų automobilis nuvažiavo nuo kelio ir, jam ritantis nuo pylimo 20 metrų žemyn, aš buvau išsviesta. Laimei, nei aš, nei mano tėvai viso to neprisimename.

Šaukiausi pagalbos ir prie manęs atskubėjo sunkvežimio vairuotojas. Paskiau jis nusileido pylimu žemyn prie automobilio, kuriame tebebuvo mano tėvai. „Skubiai pakviesk greitąją pagalbą! — šaukė jis savo draugui. — Žmonės automobilyje smarkiai sužaloti!“ Tada jis grįžo atgal, kur aš gulėjau paralyžiuota, ir norėdamas padėti pabandė ištiesti mano koją. Surikusi iš skausmo, suvokiau, kaip sunkiai esu sužeista.

Netrukus buvau vietinės Logronjo ligoninės priimamajame. Policija maloniai pranešė to rajono Jehovos liudytojams, kas atsitiko ir kur aš. Greit kartu su Ryšių su ligoninėmis komiteto nariais prie mano lovos susirinko nemažai žmonių iš Estelijos bei Logronjo susirinkimų. Mano sunkių išbandymų šioje ligoninėje metu brangūs bendrakrikščionys, kurių niekad anksčiau nebuvau sutikusi, noriai ėmėsi slaugyti mane visą parą. Jie taip pat meilingai rūpinosi mano tėvais, kurie maždaug po savaitės pakankamai sustiprėjo, kad būtų išleisti iš ligoninės.

 Trečiadienį apie pirmą valandą nakties gydytojai atėjo operuoti mano sulaužyto klubo. Aš paaiškinau gydytojui, kad atsisakau kraujo perpylimo. * Jis sutiko atsižvelgti į mano reikalavimą, bet nenoriai, ir dar pasakė, kad aš veikiausiai mirsiu. Operaciją atlaikiau, tačiau man buvo keista, kad vėliau niekas nevalė mano žaizdų ir nekeitė tvarsčių.

Iki penktadienio hemoglobino mano kraujyje sumažėjo iki 4,7 (g/dl) ir aš nusilpau. Gydytojas sutiko skirti man alternatyvų gydymą — eritropoetino (EPO) injekcijas. Šis medikamentas kartu su geležimi bei kraują regeneruojančiais priedais skatina raudonųjų kraujo kūnelių gamybą. * Per tą laiką atvyko Džei ir Džoelis. Kaip gera buvo matyti vyrą ir sūnų!

Apie pusę dviejų nakties gydytojas pasakė Džei, jog ligoninė jau gavo teismo sprendimą perpilti kraują, jei mano būklė pablogės. Džei paaiškino jam, kad aš nesutinku priimti kraujo jokiu atveju. „Tada ji mirs!“ — atkirto gydytojas.

Džei pasitarė su Ryšių su ligoninėmis komitetu dėl mano perkėlimo į kitą gydymo įstaigą, kurioje būtų gerbiamas mano apsisprendimas. Ne visi buvo priešiški ir šioje ligoninėje. Pavyzdžiui, viena gydytoja patikino darysianti visa, kas įmanoma, kad būčiau gydoma su pelnyta pagarba. Tačiau netrukus kiti gydytojai pradėjo man daryti spaudimą. „Ar norite mirti ir palikti šeimą?“ — klausinėjo jie. Aš patikinau juos, jog noriu paties tinkamiausio gydymo be kraujo perpylimo. Gydytojai nesiėmė padėti. Vienas tiesmukiškai pareiškė: „Jūs mirsite!“

Ryšių su ligoninėmis komitetas surado ligoninę Barselonoje, kuri sutiko gydyti mane be kraujo perpylimo. Kaip skyrėsi tos dvi ligoninės! Barselonoje dvi medicinos seserys švelniai mane nuprausė ir stengėsi, kad jausčiausi patogiai. Keisdama mano tvarsčius, viena iš seserų pamatė, kad šie nešvarūs ir sulipę sudžiūvusiu krauju. Sesuo pasakė, jog jai gėda, kad mane taip gydė jos tėvynainiai.

Netrukus man buvo paskirtas gydymas, kuris turėjo būti pradėtas Logronjo ligoninėje. Rezultatai buvo stulbinantys. Po kelių dienų mano gyvybiškai svarbiems organams pavojus nebegrėsė, o hemoglobino kiekis pakilo iki 7,3. Kai išėjau iš ligoninės, jis jau siekė 10,7, o kai dar prireikė operuotis Jungtinių Valstijų ligoninėje, hemoglobino kiekis buvo 11,9.

Esu dėkinga už pastangas gydytojų bei medicinos seserų, kurie noriai prisitaiko prie savo pacientų pageidavimų, nesvarbu, sutinka su jais ar ne. Kai ligoninės personalas gerbia pacientų įsitikinimus ir nėra šališkas, tada yra suteikiamas pats geriausias įmanomas gydymas.

[Išnašos]

[Iliustracija 12 puslapyje]

Aš su vyru ir sūnumi

[Iliustracija 13 puslapyje]

Du Ryšių su ligoninėmis komiteto nariai