Didysis baltasis ryklys puolamas

Didysis baltasis ryklys — didžiausia pasaulyje mėsėdė žuvis — galbūt baugina žmones labiau nei kuri kita gyva būtybė. Tačiau dabar šios rūšies gyvūnai saugomi visuose ar bent kai kuriuose vandenyse, supančiuose Australiją, Braziliją, Jungtines Valstijas, Namibiją, Pietų Afrikos Respubliką, taip pat Viduržemio jūroje. Kitos šalys irgi imasi vienokios ar kitokios apsaugos. Tačiau kodėl žinomas žudikas saugomas? Kaip pamatysime, problema nėra tokia paprasta, o viešoji nuomonė apie baltąjį ryklį ne visuomet pagrįsta faktais.

TARP jūros gyvūnų didysis baltasis ryklys * kartu su dalginiu delfinu bei kašalotu yra mitybos grandinės viršūnėje. Jis — ryklių šeimos karalius. Šis ryklys maitinasi viskuo: žuvimis, delfinais, netgi kitais rykliais. Tačiau kai ima senti, stambėti ir darytis nerangus, mieliau tenkinasi ruoniais, pingvinais bei dvėsena — ypač nugaišusiais banginiais.

Ieškodami maisto, dauguma ryklių pasitelkia visus pojūčius, tarp jų — puikią regą. O jų uoslei apibūdinti pati tinkamiausia metafora — plaukiojanti nosis! Nedaug kas praslysta ir pro jų ausis — tiek nedaug, kad ryklius galima vadinti ir plaukiojančiomis ausimis.

Ryklio ausims padeda abiejuose šonuose išsidėsčiusios slėgiui jautrios ląstelės. Niekas nepabėga nuo šios slapto pasiklausymo sistemos, itin gerai pritaikytos pajusti virpesius, pavyzdžiui, žeberklu persmeigtos žuvies spurdėjimą. Todėl žvejui, besidarbuojančiam žeberklu po vandeniu, išmintinga kraujuojančią, spurdančią žuvį ištraukti kuo greičiau.

Be to, rykliai turi šeštąjį pojūtį. Lorencinio ampulės — smulkučiai vamzdeliai, išsibarstę aplink nosį, — jiems padeda pajusti nuo potencialios aukos sklindančius silpnus elektrinius virpesius, sukeliamus širdies  plakimo, kvėpavimo žiaunomis ar raumenų darbo plaukiant. Iš tikrųjų tas šeštasis pojūtis yra toks stiprus, kad rykliai gali jausti netgi žemės magnetinio lauko sąveiką su vandenynu. Todėl jie gali atskirti, kur šiaurė, kur pietūs.

Kaip atpažinti baltąjį ryklį

Nors jis vadinamas didžiuoju baltuoju rykliu, baltos arba blyškios spalvos būna tik apatinė kūno dalis. Nugara dažniausiai turi tamsiai pilką atspalvį. Šios dvi spalvos kiekvieno ryklio šonuose susilieja nelygia juosta. Dėl tokios ypatybės lengviau užsimaskuoti, be to, tai padeda mokslininkams atpažinti atskirus ryklius.

Kokio dydžio užauga baltieji rykliai? „Kruopščiai išmatuoti didžiausi baltieji rykliai, — sakoma knygoje Great White Shark, — siekė nuo 5,8 iki 6,4 metro ilgio.“ Tokio dydžio žuvis sveria per 2000 kilogramų. Tačiau dėl užpakalinių lengvai išlenktų trikampių pelekų, susiliejančių su torpedą primenančiu liemeniu, šie baisūnai sklendžia vandenyje tartum raketos. Jų beveik simetriška galinga uodega — dar viena retenybė ryklių pasaulyje, nes daugelio kitų rūšių ryklių uodegos labai asimetriškos.

Pačios išskirtiniausios ir baugiausios baltojo ryklio kūno dalys yra didžiulė kūgio pavidalo galva, bejausmės juodos akys ir nasrai, pilni aštrių kaip skustuvas, pjūkliškų, trikampių žibančių dantų. Kai kuris nors iš šių dviašmenių „peilių“ nulūžta ar iškrenta, jį pakeičia kitas.

Varomoji jėga — šiltesnis kraujas

Silkinių šeimos ryklių — jai priklauso rytinis melsvaryklis, silkinis ryklys bei baltasis ryklys — kraujotakos sistema visiškai kitokia nei daugelio kitų. Jų kraujo temperatūra maždaug 3—5 laipsniais Celsijaus didesnė už vandens temperatūrą. Šiltesnis kraujas paspartina virškinimą ir priduoda jėgos bei ištvermės. Rytinis melsvaryklis, kuris maitinasi greitomis vandenyno žuvimis, tokiomis kaip tunas, gali spurtuoti vandenyje 100 kilometrų per valandą greičiu!

Plaukiančius ryklius į viršų kelia du krūtinės pelekai. Jei ryklys plaukia per lėtai, jis grimzta tarsi lėktuvas, nors jo plūdrumą palaikančios riebalų sankaupos kepenyse tokios didelės, jog sudaro iki ketvirtadalio viso ryklio svorio! Be to, daugelio rūšių rykliai turi plaukioti, kad galėtų kvėpuoti, nes taip per burną bei žiaunas košia vandenį, kuriame gausu deguonies. Štai kodėl jie nuolatos būna išsiviepę!

Ar tai žmogėdra?

Iš dabar žinomų 368 ryklių rūšių tik maždaug 20 yra pavojingos. Iš jų tik keturios rūšys kaltos dėl daugumos puolimų prieš žmones (visame pasaulyje kasmet būna iš viso apie 100 antpuolių). Maždaug 30 iš tų užpuolimų būna mirtini. Keturios kaltais laikomų ryklių rūšys yra šios: bukasnukis, kuris galbūt yra atėmęs daugiau žmonių gyvybių nei kiti rykliai, tigrinis, vandenyno ilgapelekis ir baltasis ryklys.

Nuostabu, kad bent 55 — o kai kuriose pasaulio dalyse apie 80 procentų žmonių, — užpultų baltojo ryklio, liko gyvi. Kaip gali tiek daug žmonių išgyventi tokio baisaus grobuonies antpuolius?

Apkandžioja ir išspjauna

Žinoma, jog baltasis ryklys iš pradžių stipriai apkandžioja savo grobį ir jį išspjauna. Tada, prieš ėsdamas, laukia, kol auka  numirs. Kai aukomis tampa žmonės, ši elgsena duoda galimybę išsigelbėti. Padedant drąsiems draugams, tai yra pavykę; taigi išmintingas patarimas — niekuomet neplaukti vienam.

Tačiau tokios pastangos gelbėti draugą būtų tikra savižudybė, jei ne dar vienas ryklio elgsenos ypatumas. Kraujo kvapas jam, kitaip nei kai kuriems kitiems rykliams, nesužadina noro įnirtingai ėsti. Tačiau kodėl baltojo ryklio strategija — apkandžioti ir išspjauti?

Vienas mokslininkas mano, jog dėl akių. Baltasis ryklys, kitaip nei kiti, neturi į voką panašios akis apsaugančios plėvelės ir, kai gresia susidūrimas, jis sukioja akis akiduobėse. Smūgio momentu jos lieka neapsaugotos — kad ir nuo ruonio plaukmenų. Todėl baltajam rykliui būdinga smogti staigų, mirtiną smūgį ir atsitraukti.

Be to, turėk omenyje, kad baltieji rykliai elgiasi labai panašiai kaip kūdikiai: visa, ką ryklys nori įvertinti, turi patekti tiesiai į jo nasrus! „Nelaimei, kai didelis baltasis ryklys įkanda [paragauja], padariniai gali būti pražūtingi“, — aiškina jūrų biologas iš Sidnėjaus Džonas Vestas.

Nors baltasis ryklys — pavojingas gyvūnas, jis nėra demonas, geidžiantis žmogienos. Vienas naras, praleidęs vandenyje 6000 valandų, yra matęs tik du baltuosius ryklius, ir nei vienas, nei kitas jo neužpuolė. Iš tikrųjų baltasis ryklys dažnai pats sprunka nuo žmonių.

Vandenyno tyrinėtojas Žakas Yvas Kusto, nardydamas su draugu netoli Žaliojo Kyšulio salų, atsitiktinai priartėjo prie vieno didžiulio baltojo ryklio. „[Jo] reakcija buvo pati netikėčiausia, — rašė Kusto. — Tikrai išsigandęs baisūnas paleido debesį ekskrementų ir nuplaukė neįtikėtinu greičiu.“ Tyrinėtojas padarė tokią išvadą: „Apgalvodamas visus mūsų nutikimus su baltuoju rykliu, kaskart pamatydavau didžiulę prarają tarp to, kaip šį gyvūną įsivaizduoja visuomenė ir kokį jį matėme mes.“

Baltasis ryklys — auka

Visuotinę sampratą labai paveikė aštuntajame dešimtmetyje išleistas romanas „Nasrai“, pagal kurio siužetą buvo pastatytas populiarus filmas. Labai greit baltasis ryklys tapo blogio įsikūnijimu ir, kaip sakoma knygoje Great White Shark, „trofėjų medžiotojų būriai pradėjo varžytis, kuris jų pirmasis virš židinio pasikabins žmogėdros galvą ar žandikaulius“. Po kurio laiko vienas baltojo ryklio dantis Australijoje kainavo 1000 dolerių, o žandikauliai su dantimis — per 20000.

Vis dėlto dauguma baltųjų ryklių žūva verteiviškos žvejybos tinkluose. Be to, patenkinti augantiems ryklių produktų, ypač pelekų, rinkos poreikiams kasmet sugaunama milijonai kitų ryklių. Pastaraisiais metais, sumažėjus šių gyvūnų skaičiui, visame pasaulyje skamba pavojaus varpai, ypač dėl baltųjų ryklių.

Pradedama suprasti

Yra žinoma, jog rykliai apvalo jūras nuo sergančių, gaištančių, nusenusių bei padvėsusių gyvūnų. Todėl vandenyno švara bei sveikata labai priklauso nuo ryklių skaičiaus.

Pripažindama ryklių išnykimo grėsmę, Tarptautinės gamtosaugos sąjungos Rūšių išsaugojimo komisija yra sutelkusi ryklių specialistų grupę tirti ryklių nykimo problemą. Tačiau tyrinėti baltuosius ryklius nelengva: jų nėra gausu, o nelaisvėje rykliai miršta. Todėl tai tenka daryti natūralioje aplinkoje.

Žmonės daugiau sužinojo apie ryklius, tad jų požiūris į šiuos žavingus padarus keičiasi. Tačiau didysis baltasis ryklys dėl to nesikeičia. Nors tai nėra piktoji dvasia, vis dėlto jis yra pavojingas gyvūnas ir su juo reikėtų elgtis atsargiai bei pagarbiai. Labai pagarbiai!

[Išnaša]

[Iliustracija 11 puslapyje]

Šių ryklių žiotys didelės ir bauginančios

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 10 puslapyje]

Photos by Rodney Fox Reflections

Pietų Afrikos Respublikos Baltųjų ryklių tyrimo institutas