Kvezalis — nuostabaus grožio paukštis

GAUTA IŠ ATSIBUSKITE! KORESPONDENTO KOSTA RIKOJE

NORS Kosta Rika neužima nė 0,03 procento žemės paviršiaus, prieglobstį čia randa 875 registruotos paukščių rūšys. Anot vieno šaltinio, tai kur kas daugiau nei Kanadoje ir Jungtinėse Valstijose kartu paėmus. Tad nieko nuostabaus, jog paukščius stebėti mėgstantys žmonės dažniausiai atvyksta čia. Pakeliaukime kartu ir susipažinkime su vienu nuostabaus grožio paukščiu — kvezaliu.

XVI amžiaus pradžioje į Meksiką atvyko ispanų konkistadoras Hernanas Kortesas. Ten iš actekų jis gavo dovaną — kvezalio plunksnų karūną. Tik actekų karališkosios giminės nariai turėjo teisę nešioti tokius didžiai garbingus papuošalus. Skaisčiai žalios kvezalio plunksnos buvo vertingesnės net už auksą.

Šiandien šis nuostabaus grožio paukštis paplitęs nuo Meksikos iki Panamos. Jį galima rasti ūkanotuosiuose miškuose 1200—3000 metrų aukštyje virš jūros lygio. Rūkas tuose miškuose susidaro staiga atvėsus šiltam orui. Todėl čia ištisus metus žaliuoja  vešli augmenija, o didžiuliai medžiai stiebiasi rūke į 30 ir daugiau metrų aukštį.

Maždaug už 200 kilometrų į šiaurę nuo San Chosė miesto įsikūręs Šventosios Elenos miško rezervatas — puiki vieta stebėti kvezalį natūralioje aplinkoje. Ir štai kartu su gidu pradedame šio nuostabaus grožio paukščio paiešką. Jo skaisčiai žalias apdaras susilieja su miško lapija, tad paukštį išvysti sunku. Gidas ima mėgdžioti jo sodrų ir švelnų balsą, primenantį šuniuko inkštimą. Viena mūsų bendražygė, išgirdusi kvezalio atsaką, išties pamanė, jog miške pasiklydo šuo!

Netrukus maždaug už 15 metrų virš mūsų galvų ant šakos nedrąsiai nutupia patinas. Pro žiūronus jo švytinčios spalvos atrodo dar įspūdingesnės, nei įsivaizdavome. Nors paukščio plunksnos skaisčiai žalios, krūtinėlė, priešingai — tamsiai raudona. Ir taip stulbinančią išvaizdą dar pagražina baltos uodegos plunksnos, tarp kurių raibuliuoja dvi žalios. Pastarosios, panašios į kaspinus, siekia apie 60 centimetrų. Idiliškas grožis: kvezalis tupi aukštai ant šakos, o jo ilgąsias plunksnas tarsi kaspinus švelniai kedena vėjelis.

Tačiau išvysti kvezalį ne taip paprasta. Pasak gido, reikia ne kartą keliauti miškan. Geriausia šiuos paukščius stebėti jiems auginant jauniklius (nuo kovo iki birželio mėnesio). Per sezoną gali būti išperimos dvi vaikų vados, kiekvienoje po du paukščiukus.

Sugrįžę į rezervato administracijos pastatą, išgirstame dar vieno kvezalio balsą. Grakščiai sklęsdamas ir vilkdamas paskui save žaliuosius „kaspinus“, jis nutupia ant šakos vos už kokių 5 metrų nuo tos vietos, kur sėdime! Gidas paaiškina, jog iš lizdo dingo jauniklis, tad tėvas, plasnodamas nuo vieno medžio prie kito, jo ieško. Sužinome, jog subręsta tik maždaug 25 procentai kiaušinių. Kitus suėda voverės, smaragdiniai tukanai, rudieji kėkštai (Psilorhinus morio), žebenkštys ir tairos. Be to, kvezaliai kartais žūva pasirinkę lizdui netinkamą vietą. Paukštis peri uoksuose, kuriuos išskaptuoja senų dūlančių medžių kamienuose maždaug 3—20 metrų aukštyje nuo žemės. Smarkiai lyjant, vanduo gali apsemti arba suardyti dreves.

Taip pat sužinome, jog mėgstamiausias kvezalio maistas — laukinės avokados vaisiai. Tupėdamas ant šakos, jis stebi netoliese kabantį vaisių. Tada, greit modamas sparnais, neria link taikinio, griebia avokadą snapu ir grįžta atgal. Prarijęs vaisių, po 20—30 minučių atryja didelį jo kaulą.

Ieškodami laukinių avokadų, kvezaliai lekioja po įvairius Didžiosios vandenskyros baseinus. Pavyzdžiui, nuo liepos iki rugsėjo jie gyvena Ramiojo vandenyno pakrantėje. O spalio mėnesį skrenda Karibų jūros pakrantėn ir čia minta nauju avokadų derliumi.

Paskui mes keliaujame kabančiu tiltu, įrengtu maždaug 30 metrų aukštyje virš miško paklotės, ir vos nesusiduriame su kvezaliu! Atrodo, paukštis kaip tik ieškojo maisto, kai pasimaišėme jo kelyje. Tuo tarpu patelė tupi viršuje ir piktai žvelgia į įsibrovėlius, tai yra mus.

Kitas kvezalių mėgiamas vaisius — gervuogė, auganti ant spygliuotų krūmų. Kartais, kai paukščiai neria žemyn pačiupti uogos, jų „kaspinai“ užkimba už spyglių ir nutrūksta. Bet ilgainiui uodegos plunksnos vėl atauga.

Taip, šis paukštis vertas savo pavadinimo. Kvezalio vardas kilęs iš actekų žodžio „quetzalli“, reiškiančio „puikus“ arba „gražus“. Deja, dėl grožio šiam paukščiui gresia išnykimas ir jis įtrauktas į nykstančių rūšių sąrašą. Vienus medžiodavo dėl plunksnų, kurias parduodavo kaip suvenyrus, kitus gaudydavo laikyti namuose. Bet, pasak gido, dabar jie saugomi įstatymo.

Miškų kirtimas taip pat kelia grėsmę kvezalių išlikimui, nes dėl to sumažėja jų arealas. Siekiant apsaugoti šiuos nuostabaus grožio paukščius bei kitus laukinius gyvūnus, maždaug 27 procentai Kosta Rikos teritorijos paskelbta rezervatu.

Kelionė po kvezalio karaliją tikrai praturtino. Tiesa, nors Britų muziejuje Londone jūs galite išvysti Hernanui Kortesui dovanotą kvezalio plunksnų karūną, pats paukštis natūralioje aplinkoje atrodo kur kas gražiau! Bent jau kol kas šie laukiniai nuostabaus grožio paukščiai gali džiaugtis laisve ir sąlyginiu saugumu ūkanotuosiuose Centrinės Amerikos miškuose.