Biblijos požiūris

Nuosaikus požiūris į populiarius papročius

„VISOKIA ELGSENA KADA NORS YRA BUVUSI PASMERKTA, BET VĖLIAU KITUR YRA TAPUSI PRIVALOMA.“

ŠIE airių istoriko Viljamo Lekio žodžiai atskleidžia permainingą žmonių prigimtį. Jo pastaba tiktų ir papročiams bei tradicijoms. Išties daugybė papročių, kažkada neatskiriamų nuo kasdienio gyvenimo, vėliau buvo pasmerkti. Toks reiškinys neturėtų stebinti, nes, pasak krikščionių apaštalo Pauliaus, „šio pasaulio pavidalas praeina“ (1 Korintiečiams 7:31).

Taip, visuomenė nuolat keičiasi. Tai akivaizdu iš vis kintančių žmonių pažiūrų bei įpročių. Bet krikščionys „nėra iš pasaulio“, tai yra laikosi atskirai nuo visuomenės, kuri nutolusi nuo Dievo. Vis dėlto Biblijoje pripažįstama, jog krikščionys yra ‛pasaulyje’, ir neliepiama izoliuotis. Tačiau nuosaikus požiūris į papročius būtinas (Jono 17:11, 14-16; 2 Korintiečiams 6:14-17; Efeziečiams 4:17-19; 2 Petro 2:20).

Kas yra papročiai?

Papročiai — tai visuomeniniame gyvenime pasireiškiantys tam tikros vietovės arba žmonių klasės įpročiai. Kai kurie papročiai, pavyzdžiui, etiketas prie stalo, galbūt formavosi reguliuojant žmonių elgseną draugėje. Jie padėjo žmonėms mandagiai bei pagarbiai bendrauti. Tokias mandagaus elgesio taisykles galima prilyginti tepalui, kuriuo sutepami žmonių tarpusavio santykių ratai.

Religija padarė didelę įtaką papročiams. Dauguma jų netgi kilo iš senųjų prietarų ir nebiblinių religinių idėjų. Pavyzdžiui, galbūt dėl religinio prietaringumo atsirado paprotys duoti gėlių artimojo netekusiam žmogui. * Be to, buvo manoma, kad mėlyna spalva, dažnai siejama su vyriškos lyties kūdikiu, atbaido demonus.  Blakstienų tušas saugodavo nuo piktos akies, o lūpų dažai trukdydavo demonams patekti pro burną moters vidun ir ją užvaldyti. Netgi visai nekalto įpročio žiovaujant užsidengti burną šaknis galėjo būti būgštavimas, jog asmens siela pabėgs plačiai išsižiojus. Bėgant metams sąsajos su religija nyko, tad dabar šie papročiai religinės reikšmės neturi.

Kas turėtų rūpėti krikščionims

Kai krikščioniui reikia nuspręsti, laikytis tam tikro papročio ar ne, jam derėtų apsvarstyti, ką tuo klausimu Biblijoje sako Dievas. Praeityje Dievas pasmerkė tam tikrus kai kuriose bendruomenėse toleruojamus papročius: vaikų aukojimą, kraujo vartojimą bei tam tikrą seksualinį elgesį (Kunigų 17:13, 14; 18:1-30; Pakartoto Įstatymo 18:10). Panašiai ir šiandien kai kurie populiarūs papročiai visiškai nesiderina su Biblijos principais. Tarp jų yra tokios nebiblinės šventės, kaip Kalėdos ir Velykos, taip pat su spiritizmu susiję prietarai.

O kaip su papročiais, kurie anksčiau buvo siejami su abejotinais įsitikinimais, o dabar tapo visuotinai priimta elgesio norma? Pavyzdžiui, daugelis populiarių vestuvių papročių — tokių kaip apsikeitimas žiedais bei vestuvinio torto valgymas — galbūt kilę iš pagonybės. Ar dėl to krikščionims draudžiama laikytis jų? Ar reikia smulkmeniškai ištyrinėti kiekvieną visuomenės paprotį, norint įsitikinti, ar jis kada nors ir kur nors neturėjo nebiblinės reikšmės?

Pasak Pauliaus, „kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė“ (2 Korintiečiams 3:17; Jokūbo 1:25). Dievas nori, kad šią laisvę naudotume ne savanaudiškiems pomėgiams tenkinti, o ugdytumės nuovoką atskirti gera nuo bloga (Galatams 5:13; Žydams 5:14; 1 Petro 2:16). Tad jei akivaizdžiai nepažeidžiami Biblijos principai, Jehovos Liudytojai nenustato griežtos taisyklės. Kiekvienas krikščionis turi pats apsvarstyti susidariusią padėtį ir apsispręsti.

Ieškok to, kas naudinga kitiems

Vadinasi, jei paprotys akivaizdžiai nepažeidžia Biblijos mokymų, galima visada jo laikytis? Ne (Galatams 5:13). Anot Pauliaus, krikščioniui derėtų ieškoti ne sau naudos, „bet to, kas naudinga daugeliui“. Jis turi ‛visa daryti Dievo garbei’ ir netapti suklupimo priežastimi (1 Korintiečiams 10:31-33). Todėl asmuo, siekiantis Dievo pritarimo, turėtų savęs paklausti: ‛Ką kiti mano apie šį paprotį? Gal visuomenė sieja jį su tuo, kas nepriimtina? Gal laikydamasis jo parodyčiau, jog pritariu Dievui nepatinkamiems papročiams ir idėjoms?’ (1 Korintiečiams 9:19, 23; 10:23, 24)

Būna, kad apskritai tam tikras paprotys nekaltas, tačiau vietinė tradicija nesiderina su Biblijos principais. Pavyzdžiui, tam tikromis progomis gėlių įteikimas gali įgyti reikšmę, nesiderinančią su Biblijos mokymais. Tad kuo pirmiausia turėtų susirūpinti krikščionis? Nors verta ištirti kai kurių papročių kilmę, kartais daug svarbiau apsvarstyti, ką jie šiuo metu reiškia aplinkiniams. Jeigu paprotys tam tikru metų laiku ar tam tikromis aplinkybėmis įgauna neigiamą reikšmę arba prieštarauja Raštui, krikščionys išmintingai nuspręs tuo metu jo nesilaikyti.

Paulius meldė, kad krikščionių meilė klestėtų tiksliu pažinimu bei visokeriopu išmanymu. Turėdami nuosaikų požiūrį į populiarius papročius, krikščionys ‛mokės pasirinkti, kas vertingiau, bus tyri ir be priekaišto’ (Filipiečiams 1:9, 10). O jų ‛supratingumas bus žinomas visiems’ (Filipiečiams 4:5, NW).

[Išnaša]

[Iliustracijos 26 puslapyje]

Kai kurie senieji papročiai, pavyzdžiui, užsidengti burną žiovaujant ir duoti gėlių mirusiojo artimiesiems, neteko savo pradinės reikšmės