1945 m. karas baigėsi, tačiau pokario laikotarpis irgi nebuvo lengvas. Kadangi buvome vokiečiai, iš Čekoslovakijos mus išsiuntė į Vokietiją. Ten miestai gulėjo griuvėsiuose ir daugybė žmonių skurdo. Kad gautų bent truputį maisto, mano tetos kartais pralaukdavo eilėje visą naktį. Eidavom į mišką rinkti uogų ir grybų ir vėliau juos išmainydavom į duoną. Maisto taip trūko, kad žmonės vogdavo kaimynų kates ir šunis ir juos valgydavo. Beveik kas vakarą miegoti eidavome alkani.

 Mano seneliai buvo praktikuojantys katalikai, tačiau Biblijos neturėjo. Senelis norėjo ją nusipirkti iš kunigo, bet šis nepardavė sakydamas, kad parapijiečiams pakanka klausytis mišių. Seneliui rūpėję klausimai apie Dievą liko neatsakyti.

 Kai buvau septynerių, pas mus į namus užėjo dvi Jehovos liudytojos. Iš Biblijos jos parodė seneliui atsakymus į klausimus apie Trejybę, pragarą, mirusiuosius. Tie atsakymai seneliui skambėjo aiškiai ir logiškai, taigi jis įsitikino radęs tiesą. Netrukus visa mūsų šeima pradėjo studijuoti Bibliją su viena liudytojų pora.

 Meilė Jehovai mano širdyje įsižiebė dar vaikystėje. Man labai patikdavo skaityti straipsnius apie misionierius, tarnaujančius atokiose vietovėse. Galvodavau: „Įdomu, koks tai gyvenimas? Koks jausmas skelbti žmonėms, kurie niekada negirdėjo Jehovos vardo?“

 Būdama 12-os nusprendžiau, kad noriu būti misioniere, ir pradėjau atkakliai savo tikslo siekti. Pirmiausia tapau skelbėja ir ėmiau aktyviai skelbti gerąją naujieną. Tada, 1954 m. gruodžio 12 d., pasikrikštijau. Po kurio laiko pradėjau tarnauti pioniere. Šitaip žingsnelis po žingsnelio artėjau prie savo tikslo.

 Žinojau, kad Gileado mokykloje, kur ruošiami misionieriai, viskas vyksta anglų kalba, taigi labai stengiausi šią kalbą išmokti. Pamaniau, kad visai gera praktika būtų bendravimas su amerikiečių kareiviais, kurie tuo metu laikėsi Vokietijoje. Pamenu, sykį priėjau prie vieno kareivio ir jam pasakiau: „Aš esu Kristus.“ Jis pažvelgė į mane ir mandagiai pasakė: „Tikriausiai norėjot pasakyti: „Aš esu krikščionė.“ Kaip matot, angliškai nekalbėjau taip gerai, kaip įsivaizdavau.

 Kai man buvo šiek tiek per 20, persikėliau į Angliją. Rytais pas vieną liudytojų šeimą dirbau aukle, o po pietų eidavau į tarnybą. Tai man buvo nuostabi galimybė tobulinti anglų kalbos įgūdžius. Anglijoje praleidau metus ir per tą laiką, sakyčiau, visai neblogai pramokau kalbėti angliškai.

 Grįžau į Vokietiją ir 1966 m. spalį buvau pakviesta tarnauti specialiąja pioniere Mechernicho mieste. Gaila, bet žmonės toje teritorijoje buvo tokie pat šalti kaip ir oras. Į skelbiamą žinią jie reagavo nelabai palankiai, niekada nepakviesdavo mūsų užeiti vidun, net kai lauke spausdavo didelis šaltis. Maldose dažnai prašydavau Jehovą: „Jei kada leisi man tarnauti misioniere, prašau, išsiųsk mane ten, kur šilta.“

 Specialiąja pioniere tarnavau tik kelis mėnesius. Tada Jehova išpildė mano seną svajonę – gavau kvietimą mokytis Gileado mokykloje. Buvome 44-oji laida, mokyklą baigėme 1967 m. rugsėjo 10 d. Ir kurgi mane paskyrė? Ogi į gražią tropinę Centrinės Amerikos šalį – Nikaragvą! Ten tarnaujantys broliai ir sesės – tiek misionieriai, tiek kiti – mane ir kitas tris misionieres sutiko labai šiltai. Jaučiausi kaip apaštalas Paulius, kai broliai atėjo jo pasitikti. Kaip rašoma Apaštalų darbų knygoje, jis „dėkojo Dievui ir įgavo drąsos“ (Apaštalų darbų 28:15).

 Mane paskyrė į ramų Leono miestą. Išsikėliau tikslą kaip įmanoma greičiau išmokti ispanų kalbą. Ištisus du mėnesius jos mokiausi net po 11 valandų per dieną, tačiau vis tiek sekėsi sunkokai.

 Pamenu, sykį viena moteris tarnyboje man pasiūlė fresco – nikaragviečių mėgstamo sulčių gėrimo. Norėjau jai pasakyti, kad galiu gerti tik filtruotą vandenį. Bet moteris akivaizdžiai sutriko. Tik po kelių dienų išsiaiškinau, kad savo laužyta ispanų kalba iš tikrųjų jai pasakiau, kad galiu gerti tik šventintą vandenį! Laimei, su laiku mano ispanų kalba patobulėjo.

 Bibliją tuo metu studijavo ištisos šeimos. Leone buvo saugu, taigi studijas žmonėms vesdavau ir vakarais. Užsiėmimai kartais užsitęsdavo iki 10-os vakaro. Kone visus miesto gyventojus pažinojau vardu. Iš tarnybos grįždama namo maloniai pabendraudavau su kaimynais, kurie mėgdavo sėdėti supamajame krėsle terasoje ir džiaugtis vakaro vėsa.

 Leone pažinti tiesą padėjau keletui žmonių. Viena jų – Nubija, aštuonių berniukų mama. Su ja studijavau iki pat 1976-ųjų. Tada mane paskyrė į Nikaragvos sostinę Managvą. Su Nubija ir jos vaikais neturėjau jokio kontakto 18 metų. Tačiau sykį grįžau į Leoną, nes ten vyko kongresas. Per pertrauką prie manęs priėjo būrys jaunų brolių. Tai buvo Nubijos sūnūs! Nepaprastai apsidžiaugiau matydama, kad Nubija užaugino juos tiesoje.

 8-ojo dešimtmečio pabaigoje Nikaragvą krėtė didžiulės socialinės ir politinės permainos. Mes ir toliau stengėmės liudyti tiek, kiek galėjome. Tuo metu tarnavau Masajos mieste, esančiame į pietus nuo sostinės. Ten dažnai vykdavo triukšmingi protestai ir ginkluoti susirėmimai. Vieną vakarą vykstant sueigai prasidėjo susišaudymas tarp sandinistų kovotojų ir nacionalinės gvardijos. a Kad išvengtume kulkų, Karalystės salėje kurį laiką turėjome gulėti ant žemės.

 Kitą kartą būdama tarnyboje pamačiau, kaip kaukėtas sandinistų kovotojas sušaudė kareivį. Pradėjau bėgti, bet staiga pasirodė dar daugiau kaukėtų vyrų. Nubėgau už namo kampo, tačiau supratau atsidūrusi aklavietėje. Iš dangaus pasipylė kulkos – atskrido valdžios sraigtasparniai ir ėmė šaudyti į sandinistus. Netikėtai kažkoks vyras atidarė namo duris ir įtempė mane vidun. Supratau, kad pats Jehova mane išgelbėjo.

 Masajoje tarnavau iki 1982 m. kovo 20 d. – tos dienos niekad neužmiršiu. Tą rytą aš ir dar penki misionieriai ruošėmės pusryčiauti ir tada pamatėme, kaip būrys sandinistų, ginkluotų automatais, atėjo prie misionierių namų. Už kelių akimirkų jie įsiveržė į valgomąjį ir vienas jų sušuko: „Per valandą susikraunat daiktus ir einat su mumis!“

 Kareiviai nuvežė mus į kažkokį ūkį, ten mus pralaikė keletą valandų. Tada keturis iš mūsų įsodino į autobusiuką ir nuvežė iki sienos su Kosta Rika. Mus išvarė iš šalies. Iš viso deportavo 21 misionierių.

 Kosta Rikoje mus pasitiko bendratikiai. Jau kitą dieną atvykome į San Chosės mieste įsikūrusį filialą. Tačiau ilgai ten nepasilikome. Po kokių dešimties dienų aš ir dar septyni misionieriai jau keliavome į naują vietą – Hondūrą.

 Buvau paskirta į Hondūro sostinę Tegusigalpą. Ten tarnavau 33 metus. Per tą laiką viena bendruomenė išaugo į aštuonias. Deja, mieste smarkiai įsigalėjo nusikalstamumas, buvo daug vagių, mane net keliskart apiplėšė. Be to, gatvėse siautėjo gaujos. Susistabdę žmogų gaujų nariai reikalaudavo pinigų arba, kaip patys sakydavo, „karo mokesčio“. Kai pareikalaudavo pinigų iš manęs, atsakydavau jiems, kad turiu kai ką daug vertingesnio už pinigus ir įteikdavau lankstinuką ar žurnalą. Jie visada mane paleisdavo.

 Dauguma Tegusigalpos gyventojų buvo labai draugiški ir malonūs. Ne vienam žmogui padėjau pažinti tiesą. Štai prisimenu tokią Beti. Vedžiau jai Biblijos studijas ir man atrodė, kad ji daro pažangą. Tačiau vieną dieną lyg perkūnas iš giedro dangaus – Beti pareiškė, kad ketina prisidėti prie evangelikų bažnyčios. Labai nusivyliau. Visgi praėjus dvejiems metams Beti paliko bažnyčią ir studijas su manimi atnaujino. Ji grįžo todėl, kad pasiilgo tikros krikščioniškos meilės, kurią jautė mūsų bendruomenėje (Jono 13:34, 35). Pamenu, Beti man pasakė: „Sueigose jūs šiltai priimate visus – nesvarbu, ar žmogus turtingas, ar vargšas. Jūs tikrai kitokie.“ Po kurio laiko Beti pasikrikštijo.

 2014 m. misionierių namai Tegusigalpoje buvo uždaryti. Mane paskyrė į Panamą. Dabar gyvenu misionierių namuose kartu su kitais keturiais ilgamečiais misionieriais.

 Misionieriškoje tarnyboje praleidau jau 55 metus. Pastaruoju metu sušlubavo sveikata ir turėjau šiek tiek sulėtinti tempą. Bet Jehova man ir toliau padeda, kad galėčiau apie jį pasakoti kitiems.

 Ar būčiau galėjusi gyvenime siekti kitokių tikslų? Aišku. Bet kiek daug tuomet būčiau praradusi! Turiu didžiulę dvasinę šeimą: daugybę artimų draugų ir daugiau nei 50 dvasinių sūnų ir dukrų, kuriems padėjau pažinti tiesą. Be to, mane labai palaiko mano brangi teta Štefi, gyvenanti Vokietijoje.

 Nors esu netekėjusi, niekada nesijaučiau vieniša. Su manimi visada buvo Jehova. Taip pat turiu nuostabių draugių. Viena iš jų – mano tarnybos partnerė Margerita Foster, su kuria drauge praleidome 17 metų. Kartu mudvi tiek daug patyrėme ir iki pat šiol esame artimos draugės (Patarlių 18:24).

 Nėra nieko geresnio kaip žinoti, kad gyvenimą nugyvenai prasmingai – dėl Jehovos. Mano vaikystės svajonė išsipildė: tarnavau misioniere ir patyriau be galo daug džiugių akimirkų. Esu labai laiminga ir noriu tarnauti Jehovai visą amžinybę.