Jehova, tu mane pažįsti,

Kada ilsiuos, kada keliuos, žinai.

Tiri mintis, tyliausius mano norus.

Ir lūpas krutančias

Iš tolo tu skaitai.

Matei mane dar mezginėlį,

Slapta sudėtą žemės gelmėse.

Buvau tavojoj knygoj surašytas.

Kaip nuostabu!

Klaupiuosi, Dieve, prieš tave.

Gelmių gelmė tavasis pažinimas.

Taip siela virpa, kai ranka lieti!

Net jei naktis juoda mane pagrobtų,

Žinau, nušvis ji lyg diena skaisti.

O kur pabėgčiau aš, Jehova?

Nuo tavo veido nepaslėps tamsa.

Ir danguje, ir guolyje šeolo —

Visur atras, visur pasieks dvasia tava.