62 SKYRIUS
Nuolankumo pamoka
MATO 17:22–18:5 MORKAUS 9:30–37 LUKO 9:43–48
-
JĖZUS VĖL PRABYLA APIE SAVO MIRTĮ
-
JĖZUS SUMOKA MOKESTĮ ŠVENTYKLAI
-
KAS DIDŽIAUSIAS DANGAUS KARALYSTĖJE?
Būdamas Pilypo Cezarėjos apylinkėse Jėzus trims mokiniams parodė savo šlovės viziją, taip pat išgydė demono apsėstą berniuką. Dabar, pasiėmęs tik apaštalus, Jėzus leidžiasi į Kafarnaumą. Jis nenori, kad apie jų kelionę sužinotų kiti (Morkaus 9:30). Artėja Jėzaus mirtis, tad jis nori apaštalus tam gerai paruošti. Šiems juk reikės tęsti jo pradėtą darbą. Jėzus taria: „Žmogaus Sūnus turės būti atiduotas į žmonių rankas. Jie nužudys jį, bet trečią dieną jis bus prikeltas“ (Mato 17:22, 23).
Regis, šie žodžiai mokinių neturėtų stebinti. Apie savo mirtį Jėzus kalbėjo jau ir anksčiau. Petras tada net mėgino jį sudrausti (Mato 16:21, 22). Vėliau Petras, Jokūbas ir Jonas girdėjo pokalbį šia tema per Jėzaus atsimainymą (Luko 9:31). Vis dėlto Jėzaus žodžiai apaštalus labai nuliūdina (Mato 17:23). Nors visko iki galo nesupranta, klausinėti savo Mokytojo jie nedrįsta.
Po kurio laiko visi pasiekia Kafarnaumą – miestą, iš kurio kilę daugelis Jėzaus apaštalų ir kuriame pats Jėzus praleido daug laiko. Čia prie Petro prieina šventyklos mokesčių rinkėjai. Matyt, norėdami apkaltinti Jėzų mokesčių vengimu, jie paklausia:
– Ar jūsų mokytojas moka didrachmos mokestį?
– Moka, – atsako apaštalas.
Petrui sugrįžus į namus, Jėzus jau žino, kas įvyko. Nelaukdamas, kol Petras ims pasakoti, Jėzus paklausia:
– Kaip manai, Simonai? Iš ko žemės karaliai ima muitus ar asmens mokestį? Iš savo sūnų ar iš svetimųjų?
– Iš svetimųjų, – atsako Petras.
– Taigi, sūnūs nuo mokesčių laisvi, – samprotauja Jėzus (Mato 17:24–26).
Jėzaus Tėvas yra visatos Karalius – tas, kurį žmonės šventykloje garbina. Taigi teisiškai Dievo Sūnus mokėti šventyklai mokesčio neprivalėtų.
– Bet kad jų nepapiktintume, – tęsia Jėzus, – nueik prie ežero ir užmesk meškerę. Ištraukęs pirmą užkibusią žuvį ir ją pražiodęs rasi sidabrinį. Tą paimk ir atiduok jiems už mane ir save (Mato 17:27).
Netrukus visi mokiniai susirenka kartu. Jie nori Jėzaus kai ko paklausti. Bet Jėzus jau žino, kas sukasi jų mintyse, – dėl to paties jie ginčijosi pakeliui į Kafarnaumą. Taigi Jėzus pasiteirauja: „Dėl ko kelyje ginčijotės?“ (Morkaus 9:33). Mokiniai susigėdę tyli. Tačiau galiausiai įsidrąsina ir pateikia jiems taip rūpimą klausimą: „Kas vis dėlto yra didžiausias dangaus Karalystėje?“ (Mato 18:1). Kaip nekuklu! Pasidomėti Jėzumi ir tuo, kas jo laukia, vyrai pabijojo, o štai teirautis apie save ir savo ateitį drąsos nepristinga.
Jau beveik trejus metus apaštalai klausosi Jėzaus, mato jo pavyzdį, tad jų elgesys galbūt stebina. Vis dėlto reikia pripažinti, kad mokiniai netobuli. Be to, jie augo tokioje religinėje aplinkoje, kur aukšta padėtis ir rangas ypač akcentuojami. Visai neseniai Jėzus Petrui sakė, kad patikės jam „Karalystės raktus“. Gal jis pasijautė išskirtinis? Gal ypatingi
jaučiasi ir Jokūbas su Jonu, nes matė Jėzaus atsimainymą?Kad ir kaip būtų, Jėzus nusprendžia mokinius pataisyti. Jis pasišaukia vaiką, pastato jį viduryje ir taria: „Jeigu nepasikeisite ir nepasidarysite kaip vaikeliai, nieku gyvu neįeisite į dangaus Karalystę. Taigi kas taps nuolankus – toks kaip šis vaikelis, tas dangaus Karalystėje bus didžiausias. Ir kas priima tokį vaikelį dėl mano vardo, tas mane priima“ (Mato 18:3–5).
Kaip gražiai Jėzus apaštalus pamoko! Jis nepasipiktina ir blogo žodžio, esą šie garbėtroškos ar išpuikėliai, jiems nepasako. Mokiniams prieš akis Jėzus pastato gyvą pavyzdį. Vaikai nesiekia garbės ar aukštos padėties. Apaštalai turėtų iš jų pasimokyti ir vertinti save kukliau. Galiausiai Jėzus priduria: „Kas elgiasi kaip mažesnis tarp jūsų visų – tas yra didis“ (Luko 9:48).