Ketvirtas skyrius

Tu iš tikrųjų savitas!

AR PRIEŠ pradėdamas savo darbus kas rytą nežvilgteri į veidrodį, kaip atrodai? Galbūt tuomet neturi laiko apmąstymams. Bet dabar pasmalsauk, kas tai yra gebėjimas pažvelgti.

Akimis tu matai spalvas, nors spalvinis regėjimas ir nėra labai svarbus gyvybei. Ausų padėtis užtikrina tau erdvinę klausą; taigi tu nustatai garsų šaltinį, pavyzdžiui, mylimo žmogaus balsą. Galbūt mes tuo nė kiek nesistebime, tačiau vienoje akustikos knygoje komentuojama: „Detaliai tyrinėjant žmogaus klausos sistemą tiesiog peršasi mintis, kad sudėtingos klausos organų funkcijos bei sandara rodo šią sistemą esant gerai suplanuotą.“

 Tavo nosis irgi nepaprasta. Per ją tu įkvepi oro, kuris palaiko gyvybę. Be to, joje yra milijonai jutimo receptorių, todėl tu atskiri maždaug 10 000 įvairių kvapų. Tau valgant pasireiškia kitas pojūtis. Tūkstančiai skonio svogūnėlių praneša tau apie maisto skonį. Kiti liežuvio receptoriai padeda jausti, ar švarūs tavo dantys.

Taip, tu turi penkis pojūčius: regą, klausą, uoslę, skonį bei lytėjimą. Tiesa, kai kurie gyvūnai geriau už žmogų mato naktį, yra jautresni kvapams ar turi geresnę klausą, bet žmogus savo pojūčių visuma daug kuo išsiskiria.

Taigi apsvarstykime, kodėl šie sugebėjimai naudingi. Visus juos valdo mūsų galvos organas — 1,4 kilogramo svorio smegenys. Gyvūnai irgi turi veiklias smegenis. Tačiau žmogaus smegenys kur kas sudėtingesnės, tad mes neabejotinai saviti. Kodėl? Kaip tas savitumas susijęs su mūsų troškimu gyventi prasmingai ir ilgai?

Tavo nuostabios smegenys

Ilgą laiką žmogaus smegenys buvo lyginamos su kompiuteriu, tačiau dabartiniai atradimai rodo, kad taip gretinti toli gražu neteisinga. „Ar įmanoma suvokti darbą organo, sudaryto iš beveik 50 milijardų neuronų su milijonu milijardų sinapsių (tarpneuroninių jungčių), kuriomis nerviniai impulsai praeina maždaug 10 milijonų milijardų kartų per sekundę?“ — klausė dr. Ričardas M. Restakas. Koks jo atsakymas? „Nervų tinklo principu dirbančių pažangiausių kompiuterių... našumas prilygsta vos vienai dešimt tūkstantajai kambarinės  musės protinio pajėgumo.“ Tad pagalvok, kaip labai kompiuteris atsilieka nuo daug pranašesnių žmogaus smegenų.

Koks žmogaus sukurtas kompiuteris gali pats remontuotis, perrašyti savo programą ar laikui bėgant tobulėti? Kai kompiuterio sistemą reikia pakeisti, programuotojas turi įrašyti ir įvesti naujas šifruotas instrukcijas. Mūsų smegenys šį darbą atlieka automatiškai tiek jaunystėje, tiek senatvėje. Tu neperdėsi sakydamas, kad pažangiausi kompiuteriai yra labai primityvūs, palyginus su smegenimis. Mokslininkai vadina jas „painiausia  žinoma struktūra“ bei „sudėtingiausiu visatos objektu“. Apsvarstykime keletą atradimų, kurie daugelį paskatino prieiti išvadą, jog žmogaus smegenys yra rūpestingo Kūrėjo darbas.

Lavink smegenis, kad jų neprarastum

Naudingus išradimus, pavyzdžiui, automobilius ir reaktyvinius lėktuvus, iš esmės riboja nepaslankūs mechanizmai bei elektros sistemos, kurias suprojektavo ir įrengė žmogus. Tačiau mūsų smegenys iš tiesų yra labai prisitaikantis biologinis mechanizmas, arba sistema. Jos kinta priklausomai nuo to, ar yra tinkamai naudojamos, ar žalojamos. Kaip smegenys vystosi visą mūsų gyvenimą, lemia du svarbūs veiksniai: ką įsileidžiame į jas per savo pojūčius ir apie ką mąstome.

Nors paveldėjimas gali turėti įtakos protiniam pajėgumui, dabartiniai tyrimai rodo, jog mūsų smegenų sugebėjimai nėra užprogramuojami genuose apvaisinimo metu. „Niekas nemanė, kad smegenyse vyksta tokie pokyčiai, kaip dabar žinoma mokslo“, — teigia Pulicerio premijos laureatas rašytojas Ronaldas Kotiulakas. Iš interviu su daugiau kaip 300 tyrinėtojų jis padarė išvadą: „Smegenys nėra nekintamas organas; jų ląstelių jungčių skaičius nuolat keičiasi, o tai labai priklauso nuo gyvenimo patirties“ (Inside the Brain).

Tačiau ne vien patirtis formuoja mūsų smegenis. Jas veikia ir mąstymas. Mokslininkai pastebėjo, kad protiškai veiklių žmonių smegenyse, lyginant su neveiklių, tarpneuroninių jungčių (sinapsių) yra iki 40 procentų daugiau. Mokslininkai neurologai  prieina prie išvados: lavinkite savo smegenis, kad jų neprarastumėte. Na, o kaip su pagyvenusiaisiais? Atrodo, kad senstant smegenų ląstelių mažėja, todėl senyvo amžiaus žmonėms gali pablogėti atmintis. Tačiau ląstelių sunyksta kur kas mažiau negu buvo manyta. Žurnale National Geographic apie žmogaus smegenis sakoma: „Protiškai veiklūs vyresni žmonės... išlaiko sugebėjimą auginti naujas jungtis bei išsaugoti senąsias.“

Naujausi duomenys apie mūsų proto lankstumą sutinka su Biblijos patarimu. Ta išminties knyga ragina skaitytojus ‛pasikeisti atnaujinant savo protą’ arba „atsinaujinti“ įsisąmonintu „tiksliu pažinimu“ (Romiečiams 12:2, Brb red.; Kolosiečiams 3:10, NW). Jehovos Liudytojai mato, jog studijuojantys Bibliją ir taikantys jos patarimus žmonės pasikeičia. Taip yra su tūkstančiais visokiausios visuomeninės padėties bei išsilavinimo žmonių. Jie išsaugo savo individualybę, tačiau tampa laimingesni bei nuosaikesni ir, anot pirmojo amžiaus rašytojo,  rodo „sveiką protą“ (Apaštalų darbai 26:24, 25). Šis tobulėjimas daugiausia priklauso nuo to, kaip lavinama kaktinė smegenų žievės sritis.

Tavo smegenų kaktinė skiltis

Dauguma neuronų išoriniame smegenų sluoksnyje, žievėje, su raumenimis ir jutimo organais betarpiškai nesusiję. Pavyzdžiu paimkime milijardus neuronų, sudarančių kaktinę skiltį. (Žiūrėk piešinį 56 puslapyje.) Tomografinės smegenų nuotraukos rodo, jog kaktinė skiltis ima veikti tada, kai stengiesi sugalvoti žodį ar šiaip ką nors prisiminti. Priekinė smegenų dalis labiausiai nulemia tavo individualybę.

„Kaktinė žievės sritis... daugiausia susijusi su mąstymu, protu, elgesio motyvais bei asmenybe. Joje kaupiama patirtis, reikalinga norint kurti abstrakčias idėjas, būti nuovokiam, ištvermingam, planuoti, rūpintis kitais bei sąžiningai gyventi. ... Ši sritis ir skiria žmones nuo kitų gyvūnų“ (I. N. Marib Human Anatomy and Physiology). Tą skirtumą aiškiai matome iš žmogaus pasiekimų matematikoje, filosofijoje bei teisėje, o tai pirmiausia susiję su kaktine žievės sritimi.

Kodėl žmonių kaktinės skilties žievė, laiduojanti  didesnius protinius gabumus, plati ir jautri, o gyvūnų — neišsivysčiusi arba jos visai nėra? Skirtumas toks didelis, jog biologai evoliucionistai kalba apie „paslaptingą smegenų tūrio padidėjimą“. Biologijos profesorius Ričardas F. Tompsonas, paminėjęs nepaprastą mūsų smegenų žievės išsiplėtimą, priduria: „Mums iki šiol neaišku, kodėl taip įvyko.“ Galbūt žmogus buvo sukurtas su tokio neprilygstamo tūrio smegenimis?

Neprilygstamas sugebėjimas bendrauti

Tavo savitumą lemia ir kitos smegenų dalys. Už kaktinės žievės srities skersai galvos eina ilga siaura juosta — motorinė žievės zona. Joje yra milijardai neuronų, turinčių ryšį su mūsų raumenimis. Tam tikros šios zonos ypatybės irgi lemia mūsų didelę skirtybę nuo beždžionių bei kitų gyvūnų. Motorinis žievinis centras suteikia mums „(1) nepaprastą sugebėjimą ranka, pirštais ir nykščiu atlikti  didelio miklumo reikalaujančius darbus bei (2) burna, lūpomis, liežuviu ir veido raumenimis tarti žodžius“ (Gaitono Textbook of Medical Physiology).

Trumpai apsvarstykime motorinės žievės įtaką tavo kalbai. Didžioji jos dalis kontroliuoja kalbos padargus. Tai paaiškina neprilygstamą žmogaus sugebėjimą bendrauti. Nors perduodami informaciją (raštu, mostais ar gestų kalba) neapsieitume be rankų, paprastai svarbiausias vaidmuo čia  tenka burnai. Žmonių kalba — ar tai pirmas vaiko žodis, ar pagyvenusio žmogaus balsas — neabejotinas stebuklas. Kad ištartume begalybę įvairiausių garsų, darniai dirba apie 100 liežuvio, lūpų, žandikaulio, gerklės bei krūtinės ląstos raumenų. Atkreipk dėmesį į tokį skirtumą: viena smegenų ląstelė gali valdyti 2000 atleto blauzdos raumenų skaidulų, bet smegenų ląstelės, skirtos gerkloms, kontroliuoja tik po 2 ar 3 raumenų skaidulas. Ar  tai nerodo, kad mūsų smegenys yra specialiai pritaikytos bendrauti?

Kiekviena trumpa tavo ištariama frazė turi tikslią raumenų judėjimo schemą. Žodžio reikšmė gali keistis priklausomai nuo to, kaip stipriai susitraukia daugybė skirtingų raumenų bei kiek laiko akimirkos tikslumu tam sugaištama. „Normaliai kalbėdami, — aiškina specialistas dr. Viljamas H. Perkinsas, — ištariame apie 14 garsų per sekundę. Tai dvigubai daugiau, negu ištartume atskirai liežuviu, lūpomis, žandikauliu ar kitais kalbos padargais. Bet kai kalbėdami suderiname juos visus, jie dirba kaip įgudusių mašininkių ar pianistų pirštai. Jų vienalaikiai judesiai — tobula harmonija.“

Visa informacija, reikalinga paklausti „Kaip gyveni?“, yra saugoma tavo smegenų kaktinės skilties Brokos srityje, kurią kai kas laiko kalbos centru. Nobelio premijos laureatas neurofiziologas seras Džonas Ekelsas rašė: „Jokios srities, panašios į... kalbos sritį (Broką), beždžionių smegenyse nerasta.“ Net jeigu kokios nors panašios sritys  gyvūnų smegenyse ir būtų rastos, mokslininkai iš tikrųjų teišmokytų beždžiones tarti vos keletą paprastų kalbos garsų. O tu kalbi sudėtinga kalba. Žodžius tu dėlioji pagal savo kalbos gramatines taisykles. Brokos sritis padeda tai daryti tiek kalbant, tiek rašant.

Žinoma, kalbos stebuklą tu patiri tik tada, jeigu moki bent vieną kalbą ir supranti jos žodžių reikšmę. Už tai atsako kita ypatinga tavo smegenų dalis — vadinamoji Vernikės sritis. Čia milijardai neuronų atskiria pasakytų ar užrašytų žodžių reikšmę. Vernikės sritis padeda suprasti teiginius bei suvokti, ką girdi ar skaitai; taip tu gauni žinių ir protingai reaguoji.

 Tavo kalbos sklandumas priklauso dar nuo kai ko. Pavyzdžiui, pasisveikinimas „Labas“ turi įvairiausių reikšmių. Tavo balso tonas gali išreikšti džiaugsmą, susijaudinimą, nuobodulį, skubėjimą, susierzinimą, liūdesį ar išgąstį ir net atskleisti tų visų emocijų stiprumą. Kalbos jausmingumą nulemia dar kita smegenų sritis. Taigi kalbant dirba įvairios tavo smegenų dalys.

Šimpanzės buvo išmokytos keleto paprastų gestų, tačiau jais teprašo maisto ar kokio kito būtino dalyko. Pabandęs mokyti šimpanzes bendrauti nesudėtingais gestais, dr. Deividas Primakas padarė išvadą: „Žmonių gebėjimas kalbėti supainioja evoliucijos teoriją, nes kalba turi daug daugiau galimybių negu įmanoma paaiškinti.“

Galbūt susimąstome: ‛Iš kur žmonės turi tokių nuostabių sugebėjimų perteikti mintis ir jausmus, klausinėti ir atsakyti?’ Enciklopedijoje The Encyclopedia of Language and Linguistics sakoma, kad „[žmonių] kalba yra ypatinga“, ir pripažįstama,  jog „pirmųjų informacijos perdavimo požymių paieškos gyvūnų pasaulyje ne ką tepadeda užpildyti tą milžinišką spragą, kuri skiria kalbą bei mokėjimą bendrauti nuo gyvūnų elgsenos“. Tą skirtumą apibendrino profesorius Liudvigas Kėleris: „Žmonių kalba yra paslaptis; tai Dievo dovana, stebuklas.“

Koks didžiulis skirtumas: beždžionės išmoksta vos keletą gestų, o vaikai — sudėtingą kalbą! Seras Džonas Ekelsas nurodė sugebėjimą, kurį daugelis iš mūsų irgi esame pastebėję: „Trejų metų vaikai beria klausimus, trokšdami suprasti juos supantį pasaulį.“ Jis pridūrė: „O beždžionės neklausinėja.“ Taip, tik žmonėms kyla klausimų, ir netgi apie gyvenimo prasmę.

Atmintis ir dar kai kas!

Žvelgdamas į veidrodį, galbūt prisimeni save jaunesnį ir įsivaizduoji, kaip atrodytum po kelerių metų ar kaip tave pakeistų kosmetika. Tokios mintys kyla beveik nesąmoningai, tačiau tuo metu vyksta kai kas ypatinga, ko nepatiria joks gyvūnas.

Skirtingai nuo gyvūnų, kurie daugiausia rūpinasi tenkinti savo esamus poreikius, žmogus apmąsto praeitį ir planuoja ateitį. Tai įmanoma pirmiausia  dėl to, kad smegenų gebėjimas atsiminti beveik neribotas. Tiesa, gyvūnai turi atmintį; jie randa kelią į namus ar atsimena, kur padėtas maistas. Žmogaus atmintis nepalyginamai geresnė. Vieno mokslininko paskaičiavimais, mūsų smegenys gali sukaupti tiek informacijos, kad „ji sudarytų maždaug dvidešimt milijonų tomų — tiek, kiek yra didžiausiose pasaulio bibliotekose“. Kai kurie mokslininkai neurologai paskaičiuoja, kad per gyvenimą žmogus teišnaudoja vidutiniškai 1/100 procento (0,0001) savo smegenų pajėgumo. Tu teisėtai gali paklausti: ‛Kodėl, turėdami tokias pajėgias smegenis, per savo gyvenimą panaudojame tik tokią mažą jų dalį?’

Bet mūsų smegenys nėra vien milžiniška panaši į superkompiuterį informacijos saugykla. Biologijos profesoriai Robertas Ornšteinas ir Ričardas F. Tompsonas rašė: „Žmogaus proto gebėjimas mokytis — kaupti ir prisiminti informaciją — yra nuostabiausias biologinės visatos fenomenas. Tai, kas daro mus žmonėmis — kalba, mąstymas, pažinimas, kultūra, — yra šio nepaprasto sugebėjimo rezultatas.“

Be to, tu turi sąmonę. Tas teiginys galbūt atrodo  paprastas, bet apibendrina tai, kas daro tave neabejotinai savitą. Protas apibūdinamas kaip „neapčiuopiama būtis, kurioje slypi intelektas, ryžtas, nuovoka, supratimas bei savimonė“. Kaip vandens versmės, upeliai ir upės pripildo jūrą, taip prisiminimai, mintys, įspūdžiai, garsai bei jausmai nuolat sruvena mūsų galvoje. Sąmonė, pagal vieną apibrėžimą, — „tai suvokimas to, kas patenka į žmogaus protą“.

Šiuolaikiniai tyrinėtojai daug geriau supranta fizinę smegenų sandarą bei jose vykstančius elektrocheminius procesus. Jie gali paaiškinti, kaip veikia sudėtingo kompiuterio elektros grandinė. Tačiau tarp smegenų ir kompiuterio yra milžiniškas skirtumas. Smegenys daro tave sąmoningą ir  tu supranti, jog egzistuoji, o kompiuteris to nesupranta. Kodėl yra toks skirtumas?

Kaip ir kodėl mūsų smegenų fiziniai procesai lemia sąmoningumą, iš tiesų lieka paslaptis. „Aš nemanau, kad koks nors mokslas galėtų tai paaiškinti“, — komentavo vienas neurobiologas. O profesorius Džeimsas Trefilas pažymėjo: „Ką reiškia žmogui būti sąmoningam..., — tai vienintelis iš pagrindinių mokslo klausimų, kurio mes nemokame net suformuluoti.“ Viena priežastis — ta, kad mokslininkai smegenis bando perprasti smegenimis. Bet vien tyrinėti smegenų fiziologiją nepakanka. Sąmoningumas yra „didžiausia būties paslaptis,  — teigė dr. Deividas Čamersas, — ir vien tik žinios apie smegenis, ko gero, nepadės [mokslininkams] jos atskleisti“.

Tačiau visų mūsų sąmonė yra veikli jėga. Pavyzdžiui, gyvi praeities įvykių prisiminimai nėra vien sukaupti faktai, tarsi kompiuterio informacijos vienetai. Mes apmąstome tuos įvykius, mokomės iš jų ir atsižvelgdami į juos kuriame ateitį. Mes sugebame svarstyti, kaip viskas klostysis, ir numatyti galimas pasekmes. Mokame analizuoti, kurti, vertinti bei branginti. Galime maloniai kalbėtis apie praeitį, dabartį ir ateitį. Turime moralines elgesio normas ir vadovaudamiesi jomis priimame sprendimus, — kartais teikiančius naudą tuoj pat, o kartais ne. Mus žavi menas ir dorovė. Mintyse kuriame bei rutuliojame idėjas ir numatome, kaip reaguos kiti, kai jas įgyvendinsime.

Šie sugebėjimai teikia nuovoką, kuri ir skiria žmones nuo kitų gyvybės formų žemėje. Šuo, katė ar paukštis žiūrėdami į veidrodį elgiasi taip, tarsi matytų kitą tos pačios rūšies gyvūną. Bet kai tu žiūri į veidrodį, suvoki save kaip asmenybę su visais ką tik paminėtais sugebėjimais. Tu apsvarstai sunkius klausimus, pavyzdžiui: ‛Kodėl kai kurie vėžliai išgyvena 150 metų ir kai kurie medžiai — daugiau kaip 1000 metų, bet visi stebisi protingam žmogui sulaukus 100 metų?’ Dr. Ričardas Restakas sako: „Vien tik žmogaus smegenys sugeba grįžti į praeitį, įvertinti savo darbą ir taip tam tikra prasme išeiti už pažinimo ribų. Iš tiesų būtent sugebėjimas keisti savo veiksmų planą bei naujai save  įvertinti ir skiria mus nuo visų kitų pasaulio būtybių.“

Žmogaus sąmoningumas kai kuriuos net glumina. Nors knygoje Life Ascending pirmenybė teikiama biologiniam sąmoningumo aiškinimui, joje priduriama: „Mąstydami, kaip [evoliucijos] procesas, primenantis lošimą, kuriame lemia atsitiktinumas, o prasilošusieji smarkiai nukenčia, galėjo pagimdyti grožio bei tiesos vertinimą, užuojautą, laisvę ir ypač turtingą žmogaus dvasią, sutrinkame. Kuo daugiau galvojame apie savo dvasinius išteklius, tuo labiau stebimės.“ Tikra tiesa. Tad žmogaus savitumo apžvalgą galėtume baigti keletu savo sąmoningumo įrodymų, iš kurių aiškėja daugelio įsitikinimas protingo Projektuotojo, rūpestingo Kūrėjo, buvimu.

Menas ir grožis

„Kodėl žmonės taip trokšta meno?“ — klausė profesorius Maiklas Leitonas knygoje Symmetry, Causality, Mind. Jis nurodė, jog, kai kurių manymu, proto veikla, pavyzdžiui, matematika, duoda žmogui akivaizdžios naudos; tačiau kokia nauda iš meno? Savo mintį Leitonas pagrindė tuo, kad žmonės toliausiai keliauja į meno parodas bei koncertus. Koks jausmas juos pastūmėja? Be to, visų kraštų žmonės savo namuose ar darbovietėse kabina ant sienų gražius paveikslus. Pagalvok ir apie muziką. Dauguma žmonių mėgsta klausytis tam tikro stiliaus muzikos namuose ar automobiliuose. Kodėl? Žinoma, ne todėl, kad muzika kadaise pagelbėjo geriausiai prisitaikiusiems individams išlikti. Leitonas  sako: „Menas turbūt yra labiausiai nepaaiškinamas žmonių, kaip biologinės rūšies, fenomenas.“

Tačiau mes visi žinome, kad meno ir grožio pojūtis padeda mums jaustis „žmonėmis“. Tarkim, gyvūnas tupėdamas ant kalvos spokso į spalvingą padangę, bet ar grožis jį traukia? Mes žvelgiame į kalnų upokšnį, mirgantį saulės šviesoje, stebimės matydami akinančią drėgnojo atogrąžų miško įvairovę, įdėmiai tyrinėjame palmėmis apaugusį paplūdimį ar žavimės juodo aksomo danguje spindinčiomis žvaigždėmis. Dažnai mus apima pagarbi baimė, ar ne? Toks grožis pakelia nuotaiką bei kilnina dvasią. Kodėl?

Kodėl linkstame prie to, kas iš esmės beveik nepadeda mums išgyventi? Iš kur kilo mūsų estetinės  vertybės? Atmesdami Kūrėją, nuo pat pradžių įdiegusį tas vertybes žmogui, į šiuos klausimus patenkinamo atsakymo nerasime. Taip yra ir su dorovės grožiu.

Moralinės vertybės

Daugelis pripažįsta, jog didžiausias grožis yra kilnūs darbai. Pavyzdžiui, likti ištikimam savo principams, kai esi persekiojamas, nesavanaudiškai palengvinti kitų kančias ar atleisti įžeidėjui, — tai poelgiai, kuriuos mąstantys žmonės visur laiko moralinėmis vertybėmis. Toks grožis minimas vienoje senovinėje Biblijos patarlėje: „Įžvalgus žmogus sutramdo savo pyktį, ir jam gražu praeiti pro neteisybę.“ Kitoje patarlėje sakoma: „Gera, kai žemės žmogus rodo meilingą gerumą“ (Patarlių 19:11, 22, NW).

Visi mes žinome, kad kai kurie žmonės ir net žmonių grupės ignoruoja ar pamina kilnias moralės normas; tačiau dauguma nėra tokie. Iš kur kilo tos moralinės vertybės, kurių laikomasi iš esmės visose šalyse ir visais laikais? Jeigu nėra moralės Šaltinio, Kūrėjo, ar gėrio ir blogio sampratą išgalvojo patys žmonės, žmonių visuomenė? Apsvarstykime tokį pavyzdį: daugumai pavienių asmenų ir grupių žmogžudystė yra blogis. Bet kas nors galėtų paklausti: ‛Blogis lyginant su kuo?’ Akivaizdu, kad apskritai žmonių visuomenė turi dorovės pojūtį; moralės normos įrašytos daugelio šalių įstatymuose. Koks yra šių moralės normų šaltinis? Ar tai negalėtų būti protingas, moralinėmis savybėmis pasižymintis Kūrėjas, įdiegęs žmonėms sąžinę,  arba etikos sampratą? (Palygink Romiečiams 2:14, 15.)

Tu gali mąstyti apie ateitį bei kurti planus

Kita žmogaus sąmoningumo žymė yra sugebėjimas galvoti apie ateitį. Paklaustas, ar žmonės kuo nors skiriasi nuo gyvūnų, profesorius Ričardas Dokinsas pripažino, kad žmogus iš tiesų apdovanotas ypatingomis savybėmis. Paminėjęs „sugebėjimą iš anksto planuoti, būsimus įvykius numatant sąmonėje“, Dokinsas pridūrė: „Trumpalaikė nauda visada buvo vienintelis evoliucijos veiksnys; ilgalaikė nauda neturėjo reikšmės. Niekas nebūtų galėję išsivystyti, jeigu naujas požymis būtų padaręs individui bent trumpalaikę žalą. Pagaliau pirmą kartą kai kas sako: ‛Nesvarbu, kad iškirtęs šį mišką turėtum trumpalaikės naudos; verčiau apsvarstykime, ar nauda būtų ilgalaikė.’ Aš manau, jog toks įžvalgumas — tai tikrai nauja ir unikali savybė.“

Kiti tyrinėtojai patvirtina, kad žmogaus sugebėjimas sąmoningai kurti planus tolimai ateičiai neprilygstamas. Neurofiziologas Viljamas H. Kalvinas pažymi: „Organizmo hormonų veikla skatina gyvūnus ruoštis žiemai bei poruotis, tačiau iš jų elgesio aišku, kad jie numato veiksmus vos kelioms minutėms.“ Gyvūnai gali kaupti maisto atsargas prieš šaltą žiemą, bet jie nieko neapmąsto  ir neplanuoja. O žmonės galvoja apie ateitį, net apie labai tolimą. Kai kurie mokslininkai svarsto, kas atsitiks su visata po milijardo metų. Ar kada nors norėjai sužinoti, kodėl žmogus — skirtingai nei gyvūnai — sugeba mąstyti apie ateitį ir kruopščiai planuoti?

Biblijoje apie žmones sakoma: „Amžinybės supratimą [Kūrėjas] įdėjo į jų širdį.“ Redaguotame K. Burbulio vertime šie žodžiai skamba taip: „Jis įdėjo amžinybę žmogui į širdį“ (Ekleziasto 3:11). Mes naudojamės šiuo išskirtiniu sugebėjimu kasdien, netgi tiesiog žvelgdami į veidrodį ir galvodami, kaip atrodysime po 10 ar 20 metų. Mes  patvirtiname Ekleziasto 3:11 žodžius, kai galvoje bent šmėsteli mintis apie beribį laiką ir begalinę erdvę. Faktas, kad turime šį sugebėjimą, derinasi su jau minėtais žodžiais, jog Kūrėjas įdėjo „amžinybę žmogui į širdį“.

Linkę tikėti Kūrėją

Vis dėlto žavėdamiesi grožiu, darydami gera kitiems ir mąstydami apie ateitį, daugelis žmonių nėra visiškai patenkinti. „Keista, — pastebi profesorius K. Stivenas Evansas, — kad net pačiomis laimingiausiomis akimirkomis, kai esame apsupti meilės, dažnai jaučiame, tarsi kažko trūktų. Suvokiame, jog norime dar kažko, bet patys tikrai nežinome, ko.“ Iš tiesų mąstantys žmonės — skirtingai nuo kitų šios planetos gyventojų, gyvūnų, — jaučia dar vieną poreikį.

„Religiniai jausmai giliai įsišakniję žmogaus sąmonėje ir yra būdingi visų turtinių lygmenų bei visokio išsilavinimo žmonėms.“ Taip savo tyrinėjimus leidinyje The Spiritual Nature of Man apibendrino profesorius Alisteris Hardis. Jo žodžiai patvirtina tai, ką nustatė daugelis kitų tyrinėtojų: žmogus iš prigimties suvokia Dievą. Nors atskiri asmenys yra ateistai, tačiau ne visa tauta. Knygoje Is God the Only Reality? sakoma: „Ieškoti religinės prasmės... būdinga visoms kultūroms bei visokio amžiaus žmonėms nuo pat žmonijos egzistavimo pradžios.“

Iš kur atsirado šis, matyt, įgimtas Dievo suvokimas? Jeigu žmogus tėra atsitiktinis nukleino rūgščių ir baltymų molekulių derinys, kodėl tos  molekulės staiga pamėgo meną bei grožį, pasidarė religingos ir ėmė mąstyti apie amžinybę?

Seras Džonas Ekelsas padarė išvadą, jog žmogaus egzistavimą aiškinti evoliucija yra „ydinga vienu svarbiausiu požiūriu. Evoliucija neatsako, kodėl mes visi esame nepaprastos savimone pasižyminčios asmenybės“. Kuo daugiau sužinome apie savo smegenų bei proto veiklą, tuo lengviau suvokiame milijonų žmonių požiūrį, kad sąmoningas žmogaus gyvenimas įrodo rūpestingo Kūrėjo buvimą.

Kitame skyriuje pamatysime, kodėl įvairių socialinių sluoksnių žmonės suvokė, jog ši protinga išvada padeda rasti patenkinamus atsakymus į itin svarbius klausimus: „Kodėl mes čia esame ir kur einame?“

[Rėmelis 51 puslapyje]

Šachmatų čempionas prieš kompiuterį

Kai sudėtingas kompiuteris (Deep Blue) nugalėjo pasaulio šachmatų čempioną, kilo klausimas: „Ar nesame priversti pasakyti, kad Deep Blue turi protą?“

Jeilio universiteto profesorius Deividas Gelernteris atsakė: „Ne. Deep Blue yra tik mašina. Ji turi proto ne daugiau kaip vazonas. ... Svarbiausia tai, kad šią mašiną sukūrė žmonės.“

Profesorius Gelernteris atkreipė dėmesį į tokį pagrindinį skirtumą: „Smegenys yra mašina, turinti sąmonę. Smegenys kuria prote įvairiausius vaizdus, o kompiuteris — ne.“

Jis padarė išvadą: „Tarp žmogaus ir [kompiuterio] visada bus skirtumas, — jis niekada neišnyks. Mašinos ir ateity darys gyvenimą lengvesnį, sveikesnį, įdomesnį ir mįslingesnį. O žmonės iš esmės ir toliau skirs dėmesį tam pačiam kaip anksčiau — sau, vieni kitiems, ir daugelis iš jų — Dievui. Tuo atžvilgiu mašinos nieko nepakeitė. Ir niekada nepakeis.“

[Rėmelis 53 puslapyje]

Superkompiuteris prilygsta sraigei

„Savo sugebėjimu matyti, kalbėti, judėti ar sveikai protauti šiuolaikiniai kompiuteriai nė neprilygsta keturmečiam vaikui. Viena priežastis, žinoma, yra menka jų galia. Apskaičiuota, kad pajėgumu apdoroti informaciją net galingiausias superkompiuteris nepralenkia sraigės nervų sistemos — tai mažytė dalelė tos galios, kurią turi superkompiuteris [mūsų] kaukolės viduje“ (Stivenas Pinkeris, Neurologijos centro prie Masačusetso technologijos instituto direktorius).

[Rėmelis 54 puslapyje]

„Žmogaus smegenis sudaro beveik vien [smegenų] žievė. Šimpanzės smegenys, pavyzdžiui, irgi turi žievę, bet jos kur kas mažiau. Žievė įgalina mus mąstyti, prisiminti, įsivaizduoti. Iš esmės mes esame žmonės vien dėl savo smegenų žievės“ (Edoardas Bončinelis, molekulinės biologijos tyrimų vadovas, Milanas, Italija).

[Rėmelis 55 puslapyje]

Didelės energijos dalelių fizika ir tavo smegenys

Profesorius Polas Deivis išsakė savo nuomonę apie smegenų sugebėjimą tyrinėti abstrakčias matematikos sritis. „Matematika — tai ne daiktas, riogsantis ant žemės tavo kieme. Ją sukūrė žmogaus protas. Paklausę, kur matematika labiausiai taikoma, sužinotume, jog jos sritis — didelės energijos dalelių fizika bei astrofizika, tai yra principiniai mokslai, kurie labai tolimi nuo kasdienio gyvenimo.“ Ką tai reiškia? „Man tai byloja, kad protas bei mūsų sugebėjimas kurti matematiką nėra vien atsitiktinis dalykas, nežymi smulkmena ar bereikšmis evoliucijos produktas“ (Are We Alone?).

[Rėmelis/iliustracijos 56, 57 puslapiuose]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Kaktinė skiltis

Kaktinė žievės sritis

Brokos sritis

Vernikės sritis

Motorinė žievės zona

● Smegenų žievė yra paviršinė smegenų dalis, labiausiai susijusi su protu. Žmogaus smegenų žievė, ją išlyginus, užimtų keturis rašomuosius puslapius, šimpanzės — tik vieną puslapį, o žiurkės ji tebūtų pašto ženklo dydžio (Scientific American).

[Rėmelis 58 puslapyje]

Atskira tauta — atskira kalba

Per visą istoriją tautos matydavo viena kitą šnekant tam tikra kalba. Leidinyje The Language Instinct komentuojama: „Nebuvo rasta nė vienos nebylios genties ir nėra įrodymų, kad koks nors žemės regionas buvo kalbos ‛lopšys’, iš kurio ji paplito tarp bekalbių grupių. ... Sudėtingos kalbos visuotinumas — tai atradimas, įkvepiantis kalbos žinovams pagarbos, ir tai yra pagrindinė priežastis manyti kalbą esant... tam tikro ypatingo žmogaus instinkto vaisių.“

[Rėmelis 59 puslapyje]

Kalba ir protas

Kodėl žmogus savo protu taip pranoksta gyvūnus, pavyzdžiui, beždžiones? Dėl to, kad jis taiko sintaksę — garsus jungia į žodžius, o iš žodžių sudaro sakinius. Teorinės neurofiziologijos specialistas dr. Viljamas H. Kalvinas aiškina:

„Laukinės šimpanzės taria apie tris tuzinus skirtingų garsų, turinčių apie tris tuzinus skirtingų reikšmių. Jos kai kada kartoja garsą ir taip pabrėžia jo reikšmę, bet nejungia trijų garsų, nekuria sau naujo žodžio.

Mes, žmonės, irgi vartojame apie tris tuzinus kalbos garsinės sistemos vienetų — fonemų. Tačiau reikšmingi tik jų deriniai: mes jungiame bereikšmius garsus į prasmingus žodžius.“ Dr. Kalvinas nurodė, kad „niekas dar nepaaiškino“, kaip staiga buvo pereita nuo gyvūnų „vieno garso—vienos reikšmės“ prie savito žmonių sugebėjimo taikyti sintaksę.

[Rėmelis 60 puslapyje]

Tu moki ne tik keverzoti

„Ar tik žmogus, Homo sapiens, sugeba bendrauti kalba? Žinoma, atsakymas priklauso nuo to, ką laikome ‛kalba’, nes visi aukštesnieji gyvūnai susišneka įvairiausiais ženklais — gestais, kvapais, riksmais, šauksmais, giesmėmis ir net šokiais, pavyzdžiui, bitės. Bet, priešingai negu žmogus, gyvūnai, atrodo, neturi sudėtingos gramatinės kalbos. Labai reikšminga tai, kad gyvūnai nepiešia meniškų paveikslų. Geriausiu atveju jie tik keverzoja“ (Profesoriai R. S. ir D. H. Fautsai).

[Rėmelis 61 puslapyje]

„Tyrinėdami žmogaus protą, matome ir nepaprasto sudėtingumo darinius, — nurodo profesorius A. Noamas Chomskis. — Kalba yra vienas, bet ne vienintelis pavyzdys. Pagalvokite apie smegenų sugebėjimą apdoroti abstrakčias skaičiavimo sistemos sąvokas; tai, atrodo, būdinga vien žmonėms.“

[Rėmelis 62 puslapyje]

Sugebame klausti

Žvelgdamas į visatos ateitį, fizikas Lorensas Krausas rašė: „Mes jaučiame paskatą klausti apie tai, ko patys galbūt niekada nepatirsime, nes mes sugebame klausti. Atsakymus vieną dieną ras mūsų vaikai arba jų vaikai. Mes esame apdovanoti vaizduote.“

[Rėmelis 69 puslapyje]

Jeigu visata ir mes, gyvos būtybės, joje atsiradome atsitiktinai, mūsų gyvenimas negali turėti ilgalaikės prasmės. Bet jei mūsų gyvybė visatoje buvo sukurta, gyvenimas tikrai turi patenkinamą prasmę.

[Rėmelis 72 puslapyje]

Bėgant nuo kardadančių tigrų?

Džonas Polkinhornas iš Kembridžo universiteto pasakė:

„Fizikas teoretikas Polis Dirakas sukūrė vadinamąją kvantinio lauko teoriją, be kurios nesuprastume fizinio pasaulio. Aš negaliu patikėti, kad Dirako sugebėjimai sukurti šią teoriją ar Einšteino sugebėjimai sukurti bendrąją reliatyvumo teoriją kyla iš to, jog mūsų protėviai turėjo bėgti nuo kardadančių tigrų. Tai kažkas daug prasmingesnio, daug paslaptingesnio. ...

Tyrinėdami fizikos mokslo atskleistą fizinio pasaulio protingą tvarką bei akivaizdų grožį, matome, jog pasaulis pilnas proto požymių. Tikintys Dievą žmonės būtent iš to atpažįsta Kūrėjo protą“ (Commonweal).

[Iliustracija 63 puslapyje]

Tik žmonėms kyla klausimų. Kai kada — apie gyvenimo prasmę

[Iliustracija 64 puslapyje]

Skirtingai nuo gyvūnų, žmonės turi savimonę ir suvokia ateitį

[Iliustracija 70 puslapyje]

Tik žmonės vertina grožį, galvoja apie ateitį ir yra linkę tikėti Kūrėją