Morkaus 1:1–45
-
Jonas Krikštytojas ragina atgailauti (1–8)
-
Jėzaus krikštas (9–11)
-
Jėzų gundo Šėtonas (12, 13)
-
Jėzus pradeda skelbti gerąją naujieną Galilėjoje (14, 15)
-
Pašaukiami pirmieji mokiniai (16–20)
-
Jėzus išvaro netyrąją dvasią (21–28)
-
Jėzus gydo žmones Kafarnaume (29–34)
-
Jėzus nuėjęs į nuošalią vietą meldžiasi (35–39)
-
Raupsuotojo išgydymas (40–45)
1 Evangelijos* apie Dievo Sūnų Jėzų Kristų pradžia.
2 Pranašo Izaijo knygoje parašyta: „Štai siunčiu savo pasiuntinį pirma tavęs*. Jis paruoš tau kelią.“+
3 Taip pat parašyta: „Girdėti balsas šaukiančio dykumoje: ‘Paruoškite Jehovai* kelią, ištiesinkite jam takus!’“+
4 Taigi dykumoje pasirodė Jonas Krikštytojas. Jis skelbė žmonėms, kad reikia krikštytis ir taip parodyti atgailą, vedančią į nuodėmių atleidimą.+
5 Visas Judėjos kraštas ir visi Jeruzalės gyventojai traukė pas jį. Žmonės išpažindavo savo nuodėmes, ir Jonas juos krikštijo* Jordano upėje.+
6 Jonas vilkėjo kupranugarių vilnos apdarą, strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu.+ Jo valgis buvo skėriai ir laukinių bičių medus.+
7 Jonas skelbė: „Įkandin manęs ateina galingesnis už mane. Nesu vertas nė sandalų dirželių jam atrišti.+
8 Aš krikštijau jus vandenyje, o jis krikštys jus šventąja dvasia.“+
9 Tomis dienomis iš Galilėjos, iš Nazareto miesto, atkeliavo Jėzus, ir Jonas Jordane jį pakrikštijo.+
10 Vos išbridęs iš vandens jis išvydo atsiveriant dangų ir dvasią, tarsi balandį nusileidžiančią ant jo.+
11 Tada iš dangaus pasigirdo balsas: „Tu esi mano mylimasis Sūnus. Tavimi aš džiaugiuosi.“+
12 Dvasia iškart paragino Jėzų eiti į dykumą.
13 Dykumoje jis išbuvo keturiasdešimt dienų, tenai jį gundė Šėtonas.+ Jėzus gyveno tarp žvėrių, ir angelai jam patarnavo.+
14 Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus nukeliavo į Galilėją.+ Jis skelbė Dievo gerąją naujieną+
15 ir sakė: „Atėjo metas, Dievo Karalystė yra priartėjusi. Atgailaukite+ ir tikėkite gerąja naujiena.“
16 Eidamas palei Galilėjos ežerą jis pamatė Simoną ir Simono brolį Andriejų,+ metančius į ežerą tinklus,+ mat jie buvo žvejai.+
17 Jėzus pasakė jiems: „Eime su manimi, aš padarysiu jus žmonių žvejais.“+
18 Jie tuoj paliko tinklus ir nusekė paskui jį.+
19 Dar kiek paėjęs jis pamatė Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną, betaisančius valtyje savo tinklus,+
20 ir tuoj pat juos pašaukė. Šie paliko savo tėvą Zebediejų su samdiniais valtyje ir nuėjo paskui Jėzų.
21 Jie visi atkeliavo į Kafarnaumą.
Prasidėjus šabui Jėzus tuojau nuėjo į sinagogą ir ėmė mokyti.+
22 Žmonės jo mokymu labai stebėjosi, matydami, kad jo mokymas turi galią, kitaip nei Raštų aiškintojų.+
23 Kaip tik tuo metu sinagogoje buvo netyrosios dvasios užvaldytas žmogus. Jis šaukė:
24 „Kas tau darbo dėl mūsų, Jėzau Nazarieti?!+ Atėjai mūsų pražudyti?! Žinau, kas tu toks, – Dievo Šventasis!“+
25 Bet Jėzus sudraudė dvasią sakydamas: „Nutilk ir išeik iš jo!“
26 Netyroji dvasia pradėjo tą žmogų tąsyti, paskui garsiai suriko ir iš jo išėjo.
27 Visi buvo tiesiog apstulbę ir vienas kito ėmė klausinėti: „Kas tai? Naujas mokymas?! Jis netgi netyrosioms dvasioms turi valdžią įsakyti, ir tos jam paklūsta!“
28 Ir garsas apie jį bemat pasklido visur, po visą Galilėjos kraštą.
29 Jėzus drauge su Jokūbu, Jonu, Simonu ir Andriejumi išėjo iš sinagogos ir atėjo į Simono ir Andriejaus namus.+
30 Simono uošvė+ gulėjo karščiuodama, ir jie tuojau Jėzui apie tai pasakė.
31 Jėzus priėjo ir paėmęs ją už rankos pasodino. Karštis atslūgo ir ji ėmėsi jiems patarnauti.
32 Atėjus vakarui ir saulei nusileidus, jam ėmė vesti visokių ligų varginamus ir demonų apsėstus žmones.+
33 Prie durų susirinko visas miestas.
34 Jėzus tą daugybę ligonių išgydė+ ir iš daugelio išvarė demonus. Demonams jis neleido kalbėti, nes šie žinojo jį esant Kristų*.
35 Anksti rytą, dar neprašvitus, Jėzus atsikėlė ir nuėjęs į nuošalią vietą meldėsi.+
36 Simonas su kitais leidosi jo ieškoti.
37 Suradę jį sakė: „Visi tavęs ieško.“
38 O jis jiems tarė: „Eime kitur, į gretimus miestelius, kad ir tenai galėčiau skelbti. Juk tam ir esu atėjęs.“+
39 Jėzus keliavo po visą Galilėją. Jis skelbė sinagogose ir išvarinėjo demonus.+
40 Prie jo priėjo vienas raupsuotasis ir atsiklaupęs maldavo: „Jei tik norėtum, galėtum padaryti mane švarų.“+
41 Gailesčio apimtas, Jėzus ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu. Tapk švarus.“+
42 Raupsai bemat pranyko, ir jis tapo švarus.
43 Jėzus tuojau liepė jam eiti ir griežtai prisakė:
44 „Žiūrėk, niekam nieko nepasakok, bet nueik pasirodyti kunigui ir dėl savo apvalymo paaukok, kas liepta Mozės.+ Tai bus jiems liudijimas.“+
45 Bet tasai nuėjęs ėmė taip plačiai skelbti ir pasakoti apie tą įvykį, kad Jėzus nebegalėjo viešai pasirodyti mieste. Jis laikėsi už miesto, atokiose vietovėse, ir žmonės iš visur ėjo pas jį.+
Išnašos
^ Išvertus – „gerosios naujienos“.
^ Pažod. „tavo veido“.
^ Arba „nardino“.
^ Arba galbūt „žinojo, kas jis toks“.
