Jobo 16:1–22
16 Tada Jobas tarė:
2 „Daug panašių kalbų esu girdėjęs.
Užuot paguodę, dar labiau kamuojat!+
3 Argi nebus galo tuštiems žodžiams?
Kas tave* kursto taip kalbėti?
4 Ir aš galėčiau šitaip pašnekėti.
Jei būtumėte mano vietoj,prieš jus galėčiau daug ką pasakytiir jus pašiepti*.+
5 Bet aš pastiprinčiau jus savo žodžiaisir savo lūpomis paguosčiau, nuraminčiau.+
6 Jei ir kalbu, neslopsta mano širdgėla.+
Jei nutylu, nė kiek man ne lengviau.
7 Dabar gi jis mane išvargino+ir nusiaubė visus manuosius.
8 Mane tu sučiupai – tai liudijimas prieš mane.
Mano paties liesumas stoja liudyt man į veidą.
9 Aš jo rūstybės draskomas,jis laiko pyktį ant manęs+ ir griežia dantį,it priešas varsto mane akimis.+
10 Jie plačiai prieš mane išsižioja,+man su panieka kerta per skruostus,visas pulkas prieš mane susitelkęs.+
11 Dievas vaikigaliams mane atiduoda,įstumia piktavaliams į rankas.+
12 Gyvenau ramiai, kol manęs jis nesutriuškino,+kol pagriebęs už sprando manęs nesutrynė,kol nepavertė savo taikiniu.
13 Jo lankininkai mane apsupa.+
Negailestingai jis perveria man inkstus,+išlieja žemėn mano tulžį.
14 Mane it mūrą jis pralaužia, spragą po spragos,lyg karžygys mane jis puola.
15 Pasisiuvau ašutinę, kad odą pridengčiau,+dulkėse palaidojau savo orumą*.+
16 Mano veidas paraudęs nuo verksmo,+akių vokus tamsus šešėlis* užgulęs,
17 nors mano rankose nėra jokios blogybės,nors mano malda tyra.
18 Neslėpk mano kraujo, o žeme!+
Tenebus atilsio vietos mano šauksmui!
19 Betgi turiu liudytoją danguje,turiu gynėją aukštybėse.
20 Mano bičiuliai mane išjuokia,+ir mano akys lieja Dievui ašaras*.+
21 Tegu kas nors sprendžia žmogaus ir Dievo bylą,kaip kad spręstų bylą žmogaus ir jo artimo.+
22 Juk dar keleri metaiir aš nueisiu taku, kuriuo nebegrįžtama.+
Išnašos
^ T. y. Elifazą.
^ Pažod. „ir pakraipyti prieš jus galvą“.
^ Arba „stiprumą“. Pažod. „ragą“.
^ Arba „mirties šešėlis“.
^ Arba galbūt „o aš nesumerkdamas akių žvelgiu į Dievą“.
