Pradžios 9:1–29
9 Dievas palaimino Nojų ir jo sūnus tardamas: „Būkite vaisingi, dauginkitės ir pripildykite žemę.+
2 Jūsų bijos ir prieš jus drebės visi žemės gyvūnai, visi dangaus sparnuočiai*, visi žemės ropliai*, taip pat visos jūrų žuvys. Jie atiduodami jums į rankas.+
3 Visa, kas juda, kas gyva, duodu jums maistui.+ Kaip daviau žaliuojančius augalus, taip duodu ir juos.+
4 Tik nevalgysite mėsos su gyvybe* – su krauju.+
5 Taip pat už jūsų kraują, jūsų gyvybę, aš pareikalausiu atsiskaityti – pareikalausiu iš kiekvieno gyvo padaro. Ir iš kiekvieno žmogaus pareikalausiu atsiskaityti už jo brolio gyvybę.+
6 Kas pralies žmogaus kraują, to kraujas irgi bus žmogaus pralietas,+ nes Dievas sukūrė žmogų kaip savo atvaizdą.+
7 O jūs būkite vaisingi ir dauginkitės, pliskite ir gausėkite žemėje.“+
8 Tada Dievas tarė Nojui ir su juo esantiems sūnums:
9 „Sudarau sandorą su jumis+ ir jūsų palikuoniais
10 ir su kiekviena gyva būtybe, esančia su jumis: su paukščiais, gyvuliais, su visais žemės gyviais, esančiais su jumis, – su visais, kurie išėjo iš laivo, su kiekvienu gyvu žemės padaru.+
11 Sudarau su jumis tokią sandorą: daugiau niekada tvano vandenys nesunaikins viso, kas gyva, niekada daugiau tvanas nebenuniokos žemės.“+
12 Dievas dar pasakė: „Toks bus ženklas sandoros, kurią sudarau su jumis ir su kiekviena gyva būtybe, esančia su jumis, toks bus ženklas visoms būsimoms kartoms –
13 vaivorykštė debesyse. Ji bus ženklas sandoros tarp manęs ir žemės.
14 Kai sutelksiu virš žemės debesis, pasirodys juose vaivorykštė.
15 Atsiminsiu tada sandorą, kurią sudariau su jumis ir su visomis gyvomis būtybėmis, visokios rūšies; niekada nebekils tvano vandenys ir nesunaikins viso, kas gyva.+
16 Debesyse pasirodys vaivorykštė, ir aš pažvelgęs į ją atsiminsiu amžinąją sandorą – sandorą tarp Dievo ir visų gyvų būtybių žemėje, visokios rūšies.“
17 Dievas Nojui dar kartą pasakė: „Tai bus ženklas mano sandoros, kurią sudarau su visomis gyvomis būtybėmis žemėje.“+
18 Su Nojumi iš laivo išėjo jo sūnūs Semas, Chamas ir Jafetas.+ Chamui gimė Kanaanas.+
19 Tie trys buvo Nojaus sūnūs. Iš jų kilo visi žemės gyventojai.+
20 Nojus ėmėsi dirbti žemę ir įsiveisė vynuogyną.
21 Kartą jis pasigėrė nuo vyno ir gulėjo nuogas savo palapinėje.
22 Chamas, Kanaano tėvas, matė savo nuogą tėvą ir išėjęs laukan papasakojo apie tai abiem savo broliams.
23 Tada Semas ir Jafetas paėmė drabužį, užsimetė ant pečių ir, įėję atbulomis, pridengė tėvą. Jie buvo nugręžę veidus ir į nuogą tėvą nežiūrėjo.
24 Išsiblaivęs nuo vyno ir sužinojęs, kaip jauniausias sūnus su juo pasielgė,
25 Nojus tarė:
„Tebūna prakeiktas Kanaanas,+tegu tampa savo brolių vergu.“+
26 Dar jis kalbėjo:
„Tebūna pašlovintas Jehova, Semo Dievas.
Tegu Kanaanas tampa jo* vergu.+
27 Tesuteikia Dievas vietos Jafetui,tegyvena jis Semo palapinėse.
Tebūna Kanaanas ir jo vergas.“
28 Po tvano Nojus gyveno dar 350 metų.+
29 Taigi iš viso Nojus sulaukė 950 metų. Tada jis mirė.
Išnašos
^ Hebr. žodis gali reikšti paukščius ir kitus skraidančius gyvius, pavyzdžiui, vabzdžius.
^ Hebr. žodis tikriausiai reiškia ne tik roplius, bet ir kitokių rūšių gyvūnus, pavyzdžiui, graužikus ir vabzdžius.
^ T. y. Semo.
