2 Karalių 6:1–33
6 Kartą pranašų sūnūs+ kreipėsi į Eliziejų: „Čia, kur su tavimi gyvename, mums visiems per ankšta.
2 Leisk nueiti prie Jordano. Ten paimsime kiekvienas po rąstą ir pasistatysime sau būstą.“ – „Eikite“, – atsakė Eliziejus.
3 Vienas iš jų dar paprašė: „Gal su savo tarnais eitum ir tu?“ – „Gerai, eisiu“, – sutiko šis
4 ir nuėjo drauge. Atėję prie Jordano, vyrai ėmė kirsti medžius.
5 Vienam bekertant medį, kirvio geležtė nusmuko ir įkrito į vandenį. „Vargas man, šeimininke! Jis buvo skolintas!“ – sudejavo žmogus.
6 „Kurioj vietoj įkrito?“ – paklausė Dievo vyras. Kai anas parodė kur, Eliziejus atkirto medžio gabalą, įmetė į vandenį, ir geležtė iškilo į paviršių.
7 „Ištrauk ją“, – paliepė Eliziejus. Žmogus ištiesė ranką ir geležtę išgriebė.
8 Sykį Sirijos karalius, išėjęs kariauti su Izraeliu,+ pasitarė su savo tarnais ir nusprendė: „Stovyklą šįkart statysimės ten ir ten.“
9 Tada Dievo vyras+ siuntė Izraelio karaliui žinią: „Saugokis! Neik pro tą vietą, nes ten atžygiuoja sirai.“
10 O Izraelio karalius tą žinią perdavė savo žmonėms, esantiems toje vietoje, apie kurią Dievo vyras buvo sakęs. Šitaip Eliziejus perspėjo jį ne vieną kartą ir jam vis pavykdavo priešo spąstų išvengti.+
11 Sirijos karalius dėl šito labai supyko. Jis pasišaukė savo tarnus ir ėmė kalbėti: „Sakykit, kas iš mūsų palaiko Izraelio karaliaus pusę?“ –
12 „Nė vienas, mano viešpatie karaliau! – atsiliepė kažkuris iš tarnų. – Izraelyje yra toks pranašas Eliziejus. Jis pasako Izraelio karaliui net ir tai, apie ką kalbi savo miegamajame.“+ –
13 „Eikite ir išsiaiškinkite, kur jis yra, kad galėčiau pasiųsti vyrus jo sučiupti!“ – įsakė karalius. Netrukus jam buvo pranešta: „Eliziejus yra Dotane.“+
14 Ir jis nedelsdamas pasiuntė ten didelę kariuomenę su žirgais ir kovos vežimais. Atžygiavę nakčia, sirai apsupo miestą.
15 Dievo vyro tarnas, anksti rytą atsikėlęs, išėjo laukan ir žiūri: aplink miestą – kariuomenė su žirgais ir kovos vežimais. „Vargas mums, šeimininke! Ką darysime?!“ – klausė jis.
16 „Nebijok,+ – ramino jį Eliziejus, – su mumis yra daugiau negu su jais.“+
17 Tada Eliziejus ėmė melstis: „Jehova, atverk jam akis, kad pamatytų!“+ Jehova tuojau atvėrė tarnui akis ir jis pamatė, kad ant kalvų visur aplink Eliziejų+ daugybė ugninių žirgų ir kovos vežimų.+
18 Sirams artinantis, Eliziejus meldė Jehovą: „Apakink šiuos žmones.“+ Ir Dievas juos apakino, kaip Eliziejus prašė.
19 Dabar Eliziejus į sirus kreipėsi: „Čia ne tas kelias ir ne tas miestas. Sekite paskui mane ir aš jus nuvesiu pas žmogų, kurio ieškote.“ Taip jis nuvedė juos į Samariją.+
20 Jiems atėjus į Samariją, Eliziejus vėl meldė: „Jehova, atverk jiems akis, kad matytų.“ Jehova atvėrė jiems akis ir jie pamatė esą vidury Samarijos.
21 Juos išvydęs, Izraelio karalius klausė Eliziejaus: „Ar man juos užmušti, tėve? Ar užmušti juos?“ –
22 „Nežudyk jų, – atsakė šis. – Juk argi tu žudai žmones, kuriuos paimi į nelaisvę kalaviju ir lanku? Verčiau duok jiems duonos ir vandens. Tepavalgo, teatsigeria,+ o paskui tegu grįžta pas savo valdovą.“
23 Taigi karalius paruošė jiems dideles vaišes. Visi pavalgė, atsigėrė ir tada jis leido jiems grįžti pas savo valdovą. Sirų būriai+ daugiau nė sykio nebeatėjo plėšikauti į Izraelio kraštą.
24 Po kurio laiko Sirijos karalius Ben Hadadas sutelkė visą kariuomenę ir atžygiavęs apgulė Samariją.+
25 Samarijoje kilo didelis badas.+ Apgulai užsitęsus, asilo galva+ kainavo 80 sidabrinių, o ketvirtis kabo* balandžių mėšlo – 5 sidabrinius.
26 Kartą, Izraelio karaliui vaikščiojant ant miesto sienos, viena moteris sušuko: „Mano viešpatie karaliau, padėk mums!“ –
27 „Jeigu Jehova tau nepadeda, kuo aš galiu padėti? – atsiliepė karalius. – Gal manai, kad yra likę grūdų ant grendymo arba vyno ir aliejaus spaudykloje?“
28 Vis dėlto karalius paklausė: „Tai kas tau nutiko?“ Ir ji ėmė pasakoti: „Šita moteris pasiūlė: ‘Duok savo sūnų, suvalgysim jį šiandien, o rytoj suvalgysim mano sūnų.’+
29 Tad išvirėme mano sūnų ir suvalgėme.+ Kitą dieną aš jai sakau: ‘Duok savo sūnų, kad jį suvalgytume.’ Bet ji savo sūnų paslėpė.“
30 Išgirdęs moters žodžius, karalius persiplėšė drabužius.+ Jam vaikščiojant ant miesto sienos, žmonės matė, kad po drabužiais ant nuogo kūno jis vilki ašutinę.
31 „Tenubaudžia mane Dievas ir dar teprideda, jei Šafato sūnaus Eliziejaus galva šiandien pat nenulėks jam nuo pečių!“ – pareiškė karalius.+
32 Eliziejus tuo tarpu sėdėjo savo namuose ir seniūnai sėdėjo drauge su juo. Karalius pirma savęs siuntė pas jį pasiuntinį. Šiam dar nepasirodžius, Eliziejus tarė seniūnams: „Ar žinote, kad tas žmogžudžio sūnus+ pasiuntė vyrą man galvos nukirsti? Kai pasiuntinys ateis, žiūrėkite, kad durys būtų užsklęstos, ir tvirtai jas laikykite. O pasiuntiniui iš paskos ar ne paties valdovo žingsniai ataidi?“
33 Eliziejui su jais besikalbant, atėjo pasiuntinys. Netrukus atėjo ir karalius. Jis sakė: „Ši nelaimė – nuo Jehovos. Tai kodėl turėčiau tikėtis, kad Jehova man padės?“
Išnašos
^ Kabas buvo lygus 1,22 L. Žr. priedą B14.
