Zoologai jau nuo seno žino apie ūsakojų vėžiagyvių gebėjimą tvirtai prilipti prie akmenų, krantinių ir laivų korpusų. Ūsakojo klijai, sakoma, yra daug stipresni už sintetinius. Kaip šie vėžiagyviai prilimpa prie drėgnų paviršių, dar visai neseniai mokslininkams buvo paslaptis.

 Pamąstykite. Mokslininkai išsiaiškino, kad laisvai plaukiojanti ūsakojo lerva, ieškodama vietos prisitvirtinti, tyrinėja įvairius paviršius, o suradusi išskiria dvi medžiagas. Pirmoji yra aliejingas skystis, kuris nuo pasirinkto paviršiaus pašalina vandenį. Taip paviršius paruošiamas kitai medžiagai, sudarytai iš baltymų, vadinamų fosfoproteinais.

 Kartu šios dvi medžiagos sudaro stiprius klijus, kurių nesuardo net bakterijos. Toks klijų ilgaamžiškumas vėžiagyviui labai svarbus, nes prisicementavęs toje vietoje jis praleis visą likusį gyvenimą.

 Ūsakojo klijų gamyba sudėtingesnė, negu buvo manoma. Vienas šį procesą tyrinėjusių specialistų komandos narys sakė: „Tai neįtikėtinai protingas natūralus būdas pašalinti vandenį nuo paviršiaus.“ Tyrimų rezultatai gali padėti mokslininkams sukurti klijus, kurie būtų veiksmingi po vandeniu, taip pat pagaminti biologinius klijus, tinkamus naudoti elektronikoje ir medicininiuose implantuose.

 Ką manote? Ar ūsakojo vėžiagyvio klijai atsirado evoliucijos būdu? O gal tai buvo sukurta?