Kad vabzdys galėtų skraidyti, ropoti, tyrinėti aplinką, jis turi būti švarus. Pavyzdžiui, jei skruzdėlės antenos purvinos, jai sunkiau orientuotis, komunikuoti, jausti kvapus. „Neįmanoma rasti purvino vabzdžio, – sako zoologas Aleksandras Hakmanas. – Jie kažkaip sugeba apsivalyti nuo išorinių teršalų.“

 Pamąstykite. A. Hakmanas su kolegomis tyrinėjo vienos skruzdėlių rūšies (Camponotus rufifemur) antenų valymo mechanizmą. Jie pastebėjo, kad skruzdėlė sulenkia koją ir pro susidariusį siaurą tarpelį tempia anteną, taip nuo jos pašalindama prikibusias įvairaus dydžio daleles. Šiurkščiais kojų šereliais nubraukiami didžiausi krisleliai. Mažesni iššukuojami tankiu šepetuku; tarpai tarp šerelių jame lygiai tokio pat pločio kaip antenos plaukeliai. Dar tankesniu šepetėliu išvalomos smulkiausios dulkelės, kurių dydis gali būti vos viena aštuoniasdešimtoji žmogaus plauko skersmens.

 Pažiūrėkite, kaip skruzdėlė valosi savo antenas

 Hakmanas ir jo komanda mano, kad skruzdėlės antenų valymo principą galima pritaikyti pramonėje. Pavyzdžiui, panašūs metodai būtų naudingi mikroelektroninių komponentų ir puslaidininkių gamyboje, kur net menkiausia dulkelė gali sukelti produkcijos defektus.

 Ką manote? Ar toks efektyvus skruzdėlės antenų valymo mechanizmas atsirado evoliucijos būdu? O gal tai buvo sukurta?