Jėzus mirė tam, kad žmonėms būtų atleistos nuodėmės ir kad jie galėtų gyventi amžinai (Romiečiams 6:23; Efeziečiams 1:7). Be to, savo mirtimi Jėzus įrodė, kad žmogus gali likti ištikimas Dievui net patirdamas didžiausius išmėginimus (Hebrajams 4:15).

 Kaip įmanoma vieno žmogaus mirtimi pasiekti tiek daug?

1.   Jėzus mirė, kad turėtume „nuodėmių atleidimą“ (Kolosiečiams 1:14).

    Pirmasis žmogus Adomas buvo sukurtas tobulas, be nuodėmės. Deja, jis nusprendė nepaklusti Dievui. Padaręs tokią nuodėmę, Adomas užtraukė baisias pasekmes savo palikuonims. Biblijoje paaiškinama: „Dėl vieno žmogaus neklusnumo daugelis tapo nusidėjėliais“ (Romiečiams 5:19).

    Jėzus irgi buvo tobulas, bet, priešingai nei Adomas, jis niekada nenusidėjo. Todėl Jėzus galėjo būti „permaldavimo auka už mūsų nuodėmes“ (1 Jono 2:2). Taigi Adomas, nepaklusdamas Dievui, suteršė visą žmoniją nuodėme, o Jėzaus mirtis nuo visų, kas jį tiki, nuodėmės dėmę nuvalė.

    Galima sakyti, kad Adomas pardavė žmonių šeimą į nuodėmės vergiją. Jėzus savo noru mirė už žmones ir taip juos išpirko. Todėl, „jeigu kuris nusidėtų, turime pas Tėvą padėjėją – Jėzų Kristų, teisųjį“ (1 Jono 2:1).

2.   Jėzus mirė, „kad kiekvienas, kuris jį tiki, ne pražūtų, bet turėtų amžiną gyvenimą“ (Jono 3:16).

    Adomas buvo sukurtas gyventi amžinai, bet nusidėdamas užsitraukė mirties bausmę. Per Adomą „į pasaulį įėjo nuodėmė ir per nuodėmę – mirtis, ir taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, mat visi nusidėjo“ (Romiečiams 5:12).

    O štai Jėzaus mirtis ne tik nuvalė nuodėmės dėmę, bet ir visiems jį tikintiems panaikino mirties bausmę. Biblijoje apibendrinama: „Kad kaip karaliavo nuodėmė su mirtimi, taip ir malonė karaliautų per teisumą, vedantį į amžiną gyvenimą per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį“ (Romiečiams 5:21).

    Aišku, kol kas žmonės negyvena amžinai. Bet Dievas žada, jog teisiuosius apdovanos amžinu gyvenimu ir prikels mirusiuosius, kad ir jie galėtų džiaugtis palaima, kuri įmanoma dėl Jėzaus aukos (Psalmyno 37:29; 1 Korintiečiams 15:22).

3.   „Tapdamas klusnus iki mirties“ Jėzus įrodė, kad žmogus gali būti ištikimas Dievui per bet kokius mėginimus (Filipiečiams 2:8).

    Nors Adomas protu ir kūnu buvo tobulas, Dievui nepakluso, nes savanaudiškai troško to, kas jam nepriklausė (Pradžios 2:16, 17; 3:6). Vėliau didžiausias Dievo priešininkas Šėtonas pareiškė, kad neatsiras nė vieno žmogaus, kuris Dievui paklustų nesavanaudiškai, juolab gresiant mirčiai (Jobo 2:4). Vis dėlto tobulas žmogus Jėzus Dievui pakluso ir, net patirdamas gėdą bei skausmą, liko jam ištikimas iki mirties (Hebrajams 7:26). Tokiu būdu buvo įrodyta, kad Šėtonas yra neteisus: žmogus gali likti Dievui ištikimas, nesvarbu, kokie mėginimai jį užkluptų.

Klausimai apie Jėzaus mirtį

•   Kodėl tam, kad išpirktų žmoniją, Jėzus turėjo kentėti ir mirti? Kodėl Dievas mirties bausmės tiesiog nepanaikino?

   Dievo įstatymas teigia, kad „nuodėmės mokamas atlyginimas – mirtis“ (Romiečiams 6:23). Dievas šio įstatymo nuo Adomo nenuslėpė, atvirkščiai – aiškiai pasakė, kad už neklusnumą jo laukia mirtis (Pradžios 3:3). Kai Adomas nusidėjo, „negalintis meluoti Dievas“ savo žodžio laikėsi (Titui 1:2). Pirmasis žmogus savo palikuonims perdavė ne tik nuodėmę, bet ir jos atlyginimą – mirtį.

   Nors nuodėmingi žmonės nusipelno mirties bausmės, Dievas iš savo „malonės turtų“ davė išpirką – tobulą Jėzaus gyvybę (Efeziečiams 1:7). Tokiu būdu išpirkdamas žmoniją Dievas pasielgė ir teisingai, ir maloningai.

•   Kada Jėzus mirė?

   Jėzus mirė per žydų šventę Paschą, „devintą valandą“ skaičiuojant nuo saulėtekio, arba apie trečią valandą popiet (Morkaus 15:33–37). Pagal šių laikų kalendorių tai buvo 33 mūsų eros metų balandžio 1 diena, penktadienis.

•   Kur Jėzus mirė?

   Jėzui mirties bausmė buvo įvykdyta „vadinamojoje Kaukolės vietoje, hebrajiškai vadinamoje Golgota“ (Jono 19:17, 18). Jėzaus dienomis ši vieta buvo už Jeruzalės miesto vartų (Hebrajams 13:12). Galimas dalykas, Golgota buvo ant kalvos, nes Biblijoje pasakyta, kad kai kurie Jėzui vykdomą bausmę stebėjo „iš tolo“ (Morkaus 15:40). Vis dėlto, kur tiksliai buvo Golgota, šiandien nėra žinoma.

•   Kaip Jėzus mirė?

   Nemažai žmonių mano, kad Jėzus buvo nukryžiuotas – mirė prikaltas prie kryžiaus. Bet Biblijoje rašoma taip: „Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant medžio“ (1 Petro 2:24, K. Burbulio vertimas). Kalbėdami apie daiktą, ant kurio Jėzus buvo pakabintas, Biblijos rašytojai vartojo du graikiškus žodžius: stauros ir xylon. Daugelio mokslininkų teigimu, šie žodžiai reiškia paprastą stulpą be jokio pritvirtinto skersinio.

•   Kaip derėtų Jėzaus mirtį minėti?

   Naktį, kai vyko metinė žydų šventė Pascha, Jėzus su savo mokiniais atliko paprastą ceremoniją ir jiems įsakė: „Darykite tai mano atminimui“ (1 Korintiečiams 11:24). Po kelių valandų Jėzus buvo nužudytas.

   Biblijos rašytojai Jėzų prilygino per Paschą aukojamam avinėliui (1 Korintiečiams 5:7). Kaip Paschos šventimas izraelitams primindavo apie išvadavimą iš vergijos, taip Jėzaus Kristaus mirties minėjimas krikščionims primena, kad jie yra išvaduoti iš nuodėmės ir mirties. Pascha buvo švenčiama kasmet nisano 14-ąją pagal mėnulio kalendorių. Todėl pirmojo amžiaus krikščionys Jėzaus mirtį minėdavo kartą per metus.

   Kiekvienais metais dieną, kuri sutampa su nisano 14-ąja, milijonai žmonių visame pasaulyje mini Jėzaus mirtį.