Vardą turi kiekvienas žmogus. Ar nebūtų logiška manyti, kad Dievui irgi pritiktų vadintis kokiu nors vardu? Ką pasakytume apie žmones, kurie vienas kito vardo negirdėję arba jį tik žino, bet niekada nemini? Tokių tikrai nepavadintume artimais bičiuliais. Vadinti vardu patį Dievą nemažiau svarbu – juk norime, kad jis būtų mūsų draugas.

 Nors Šventajame Rašte Dievas vadinamas labai įvairiai, pavyzdžiui, „Dievu Visagaliu“, „Visavaldžiu“, „Kūrėju“, vis dėlto savo garbintojams leidžia į save kreiptis asmenvardžiu (Pradžios 17:1; Apaštalų darbų 4:24; 1 Petro 4:19). Koks Dievo asmenvardis? Kadaise Jėzus, cituodamas hebrajiškąją Biblijos dalį, pasakė: „Parašyta: ‘Jehovą, savo Dievą, garbink ir dievatarnystę eik jam vienam’“ (Mato 4:10).

 Nemažai mokslininkų labiau linksta vartoti kitą Dievo vardo variantą – Jahvė (žiūrėkite Išėjimo 3:15 išnašą Lietuvos Biblijos draugijos išleistame Antano Rubšio vertime arba Išėjimo 15:3 Kosto Burbulio vertime). Vis dėlto senuose lietuviškuose šaltiniuose Dievo vardas vartojamas forma „Jehova“. Šios formos atitikmenys labiausiai paplitę ir kitose pasaulio kalbose.

 Pirmoji Biblijos dalis parašyta hebrajiškai. Dievo vardas hebrajų rašmenimis atrodė taip: יהוה. Šios keturios priebalsės, transliteruojamos JHVH, vadinamos tetragrama.