Rengdami Viešpaties vakarienę, dar vadinamą Paskutine vakariene ir Jėzaus Kristaus mirties minėjimu, mes tiksliai laikomės Biblijos nurodymų (1 Korintiečiams 11:20). O dauguma su šiuo minėjimu susijusių įsitikinimų ir papročių, kurių laikosi kitos religijos, Biblija nėra pagrįsti.

 Viešpaties vakarienė skirta prisiminti Jėzų ir parodyti dėkingumą už jo paaukotą gyvybę žmonijos labui (Mato 20:28; 1 Korintiečiams 11:24). Ši šventė nėra sakramentas, kitaip sakant, tai ne religinės apeigos, per kurias suteikiama Dievo malonė ar atleidžiamos nuodėmės. a Biblijoje mokoma, kad nuodėmių atleidimą galime gauti ne atlikdami tam tikras apeigas, o tikėdami Jėzų (Romiečiams 3:25; 1 Jono 2:1, 2).

 Jėzus savo mokiniams įsakė rengti Viešpaties vakarienę, bet nenurodė, kaip dažnai tai daryti (Luko 22:19). Kai kurie mano, kad Jėzaus mirtį reikia minėti kartą per mėnesį, kiti mini kartą per savaitę, kasdien, keliskart per dieną arba tiesiog bet kada, kai žmogui atrodo tinkama. Vis dėlto svarbu atkreipti dėmesį į kelis dalykus.

 Viešpaties vakarienę Jėzus įsteigė dieną, kai žydai šventė Paschą. Vėliau tą pačią dieną Jėzus buvo nužudytas (Mato 26:1, 2). Tai nebuvo sutapimas, nes Biblijoje Jėzaus auka prilyginama Paschos avinėlio aukai (1 Korintiečiams 5:7, 8). Pascha buvo švenčiama kartą metuose (Išėjimo 12:1–6; Kunigų 23:5). Panašiai ir Jėzaus mirtį pirmieji krikščionys minėjo kartą per metus b. Sekdami jų pavyzdžiu taip pat daro ir Jehovos liudytojai.

 Jėzus paliko pavyzdį, iš kurio suprantame ne tik kaip dažnai reikia minėti jo mirtį, bet ir kurią dieną bei valandą tai daryti. Pagal biblinių laikų mėnulio kalendorių, Viešpaties vakarienę jis įsteigė 33 mūsų eros metų nisano 14 dieną, po saulėlydžio (Mato 26:18–20, 26). Mes, sekdami pirmųjų krikščionių pavyzdžiu, Jėzaus mirties minėjimą kasmet irgi rengiame nisano 14-ąją. c

 33 metais nisano 14-oji buvo penktadienis, bet ši data kasmet yra vis kita savaitės diena. Norėdami apskaičiuoti, kurią dieną bus nisano 14-oji, naudojamės ne dabartiniu žydų kalendoriumi, o Jėzaus laikų skaičiavimo metodu. d

 Įsteigdamas savo mirties minėjimą, Jėzus turėjo neraugintos duonos ir raudono vyno, likusių nuo Paschos (Mato 26:26–28). Sekdami Jėzaus pavyzdžiu, Viešpaties vakarienei naudojame duoną be raugo ar kitų priedų ir ne vynuogių sultis, o natūralų raudoną vyną – nesaldintą, nespirituotą, be jokių priedų.

 Kai kurios religijos naudoja duoną su raugu ar mielėmis, tačiau Biblijoje raugas dažnai simbolizuoja nuodėmę, sugedimą (Luko 12:1; 1 Korintiečiams 5:6–8; Galatams 5:7–9). Todėl tik nerauginta, be jokių priedų duona gali vaizduoti nenuodėmingą Kristaus kūną (1 Petro 2:22). Remiantis Biblija, taip pat nederėtų vyno pakeisti vynuogių sultimis. Kai kurios religijos taip daro, nes draudžia vartoti alkoholinius gėrimus, nors Biblija to nedraudžia (1 Timotiejui 5:23).

 Nerauginta duona ir raudonas vynas, naudojami per Minėjimą, yra Jėzaus kūno ir kraujo simboliai. Nors kai kas mano, kad duona ir vynas stebuklingai virsta Jėzaus kūnu ir krauju arba kad duona ir vynas egzistuoja kartu su Jėzaus kūnu ir krauju, tai nesiderina su tuo, kas rašoma Biblijoje. Atkreipkite dėmesį į štai ką.

•   Jeigu Jėzus savo mokiniams būtų įsakęs gerti jo kraują, būtų skatinęs juos sulaužyti Dievo įsakymą, draudžiantį vartoti kraują (Pradžios 9:4; Apaštalų darbų 15:28, 29). Bet taip tikrai negalėjo būti, nes Jėzus niekada nemokė laužyti Dievo įsakymų (Jono 8:28, 29).

•   Jėzus paaukojo savo gyvybę „kartą visiems laikams“ (Hebrajams 9:25, 26). Jei duona ir vynas per Viešpaties vakarienę virstų Jėzaus kūnu ir krauju, juos ragaujantieji kaskart aukotų Jėzaus gyvybę.

•   Jėzus mokiniams liepė ragaujant duonos bei vyno jį atsiminti, o ne aukoti (1 Korintiečiams 11:24).

 Asmenys, tikintys transsubstanciacija [esmėkaita], – kad duona ir vynas virsta Jėzaus kūnu ir krauju, – savo įsitikinimus grindžia kai kurių Biblijos eilučių žodžiais. Pavyzdžiui, daugelyje Biblijos vertimų Jėzaus žodžiai apie vyną išversti taip: „Tai yra mano kraujas“ (Mato 26:27, 28). Bet šie Jėzaus žodžiai taip pat gali būti verčiami „tai reiškia mano kraują“ arba „tai vaizduoja mano kraują“. e Vadinasi, sakydamas šiuos žodžius, kaip ir daugeliu kitų atvejų, Jėzus kalbėjo perkeltine prasme (Mato 13:34, 35).

 Kai Jehovos liudytojai rengia Viešpaties vakarienę, duonos ir vyno ragauja tik nedaugelis. Kodėl?

 Jėzaus pralietu krauju buvo sudaryta „nauja sandora“, kuri pakeitė tarp Dievo Jehovos ir senovės Izraelio tautos sudarytą sandorą (Hebrajams 8:10–13). Tie, su kuriais sudaryta naujoji sandora, ragauja Minėjimo duonos ir vyno. Bet ši sandora sudaryta ne su visais krikščionimis, o tik su tais, kurie Biblijoje vadinami Dievo pašauktaisiais (Hebrajams 9:15; Luko 22:20). Jie drauge su Kristumi karaliaus danguje. Biblijoje rašoma, kad krikščionių, kurie gaus šias pareigas, iš viso bus 144 000 (Luko 22:28–30; Apreiškimo 5:9, 10; 14:1, 3).

 Kitaip nei ši nedidelė žmonių grupelė, Biblijoje dar vadinama „mažąja kaimene“, dauguma mūsų tikimės būti tarp „milžiniškos minios“ narių, kurių laukia amžinas gyvenimas žemėje (Luko 12:32; Apreiškimo 7:9, 10). Nors tokią viltį puoselėjantys Jehovos liudytojai Minėjimo duonos ir vyno neragauja, Viešpaties vakarienės šventėje dalyvaujame visi. Šitaip parodome dėkingumą už Jėzaus paaukotą gyvybę mūsų labui (1 Jono 2:2).